Ko gero, retas iš mūsų, pirkdamas didesnės ar mažesnės kepyklos gaminius, yra kada pagalvojęs, kad gardus kvepiantis tortas, pyragas ar kitas gardėsis yra iškeptas iš Pasvalyje užaugintų bei Mūšos gatvėje įsikūrusioje UAB „Grūdmalta“ sumaltų grūdų. Nors penkioliktus gyvavimo metus skaičiuojanti įmonė savo gamybos apimtimis negali prilygti didiesiems Lietuvos malūnams, tačiau ir pasvaliečiai turi užtikrintą rinkos dalį. Pernai „Grūdmalta“ sumalė nei daug, nei mažai – 1974 tonas miltų.

Augo aštuonių vaikų šeimoje 

„Grūdmalta“ neįsivaizduojama be jos įkūrėjo Juozo Tekučio. Malūnas – jo kūnas ir kraujas, namai ir ramybės vieta, į kurią, kaip pats prisipažins, atvažiuoja net tada, kai čia niekas nedirba. 

Krinčinas, Daukniūnai, Užusienis – vietos, kur prabėgo pirmieji nelengvi būsimo verslininko metai. 

– Augome aštuoni vaikai, tad vaikystė buvo sunki… Nepavydėtina. Dabar anūkai mėčiavojasi – tas neskanu, ano nemėgsta… Mums mama iš nusijotų kiaulinių miltų iškepdavo paplotėlį. Dažėme į lajų ir valgėm. Tada atrodė, jog tai skaniausias pasaulyje dalykas… Iš kur nors parneštas ir visiems padalintas saldainis prilygo stebuklui. Tėvai stengėsi iš paskutiniųjų, bet pajamos buvo tokios, kad nieko daug negalėjo sau leisti. Kiek galėjome, padėjome ir mes. Bulvių, burokų ravėjimas, šienavimas, malkų kapojimas sau ir kitiems žmonėms buvo savaime suprantami darbai nuo mažų dienų, – prisimena Juozas. 

Pirmąsias žinias gavo laukuose stovėjusioje Daukniūnų pradžios mokykloje, kurioje dirbo mokytojas Galskis. Tada – Krinčino aštuonmetė, į kurią kasdieną kulniuodavo pėstute. Po to – „plaktukinė“. Taip pašaipiai, su lengva nostalgijos gaidele ponas Juozas vadina Panevėžyje, Aldonos gatvėje, veikusią proftechninę mokyklą, kurioje įgijo autokranisto specialybę. 

– Baigęs mokslus įsidarbinau Pasvalio KMK – kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje. Tą patį rudenį buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Kazachstane, netoli sienos su Kinija. Vairavau krovininę mašiną. Koks tas Kazachstanas? Pas mus gražu, žalia, o ten – stepės, dykumos. Man nepatiko. 

Grįžusį iš tarnybos, jau spėjusį gerai užsirekomenduoti kranistą, bando vilioti tas pats KMK, tačiau Juozas pasirenka darbą Pasvalio susivienijime. 

– Darbas „ant krano“ nepatiko, todėl persėdau prie „Zil’o“ vairo ir sukiojau jį iki pat Nepriklausomybės paskelbimo. 

Lemtingos draugų vestuvės 

– Mūsų bendrą gyvenimą nulėmė draugų vestuvės, – juokiasi Juozas, kalbėdamas apie žmoną Violetą. – Ją buvau matęs ir anksčiau. Kartą važiavau „Zil’u“, o ji stovėjo Ąžuolpamūšės autobuso stotelėje ir kėlė ranką, kad pavežčiau. Vėliau prisipažino, jog ir mane buvo nusižiūrėjusi. O tada vyko mūsų draugų vestuvės ir jie mus abu suporavo – pakvietė pabroliu ir pamerge. 

Susitikimai dažnės. Juozas savąją Violetą vežios ne tik su „Zil’u“ bet ir su nuosava „Jawa“. O prabėgus metams po draugų vestuvių, jaunas sunkvežimio vairuotojas ir žavi diplomuota agronomė patrauks į zaksą… 

Pora susilaukė dukrytės ir sūnaus. Vyresnioji Rita su šeima gyvena ir dirba Pasvalyje. Jaunėlis Justas gyvenimą sukūrė Anykščiuose.

Juozas ir Violeta – šešiais anūkais besidžiaugiantys seneliai, iš kurių jauniausiajai (Ritos dukrytei) dar tik mėnuo. 

– O dar vienas anūkas pakeliui, – akį merkia Juozas. 

Po vienu stogu du malūnai 

Besikeičiantis pasaulis apverčia aukštyn kojomis ne vieno žmogaus gyvenimą. Tarp jų – ir Juozo Tekučio.

– Darbo neliko, o gyventi kažkaip reikėjo, tad, kaip ir kone pusė lietuvių, patraukiau į turgų. Lietuvoje pirkome megztinius, džinsus, dar ką nors ir savaitgaliais vežėme į Pskovą. 

Dar vienas uždarbio šaltinis – grūdų perpardavinėjimas. 

– Su broliu Povilu pirkome grūdus ir vežėme parduoti į Rokiškio rajone, Kriaunų kaime, įsikūrusį malūną. Vienu momentu ėmėme galvoti, o kodėl mums patiems ko nors panašaus nesukūrus? Patį malūną pirkome iš Ukrainos. Bet juk kieme jo nestatysi – reikia patalpų. Kaip tik tuo metu skaidėsi Pasvalio susivienijimas. Pakalbėję su tuomečiu jo valdytoju Petroniu, sukirtome rankas dėl buvusio garažo įsigijimo. Taip, taip – čia buvo senas garažas kiauru stogu ir iškrypusiomis durimis. Kur mes dabar sėdime – buvo automobilių remonto duobė, – šypsosi pašnekovas. 

Taip maždaug prieš ketvirtį amžiaus atsirado „Mūšos malūnas“. 

Prabėgus maždaug dešimtmečiui, brolių keliai išsiskyrė. 

– Nesusipykome, o tiesiog nuomonės kai kuriais klausimais nesutapo. Be to, brolis kūrė savo šeimos verslą, tad atsiskyrimas kaip ir buvo neišvengiamas. 

Šiandien ir „Grūdmalta“, ir „Mūšos malūnas“ glaudžiasi po tuo pačiu stogu. 

– Nors ir esame konkurentai, į atlapus vienas kitam nesikabiname, – merkia akį Juozas.

Miltus „kepa“ 700 laipsnių karštumo krosnyje 

„Grūdmaltoje“ malami aukščiausios ir pirmos rūšies miltai bei sėlenos. Norint konkuruoti rinkoje, kokybė – vienas svarbiausių sėkmės veiksnių, tad ne vienerius metus čia dirbanti laborantė Regina Kiznienė ypač kruopščiai tikrina kiekvieną malamų grūdų ir sumaltų miltų partiją. 

Svarbiausi kvietinių miltų kokybės rodikliai yra peleningumas (pelenų kiekis miligramais, – likęs aukštoje temperatūroje sudeginus tam tikrą kiekį miltų) ir glitimas. 

Nors šiandien glitimas yra vertinamas nevienareikšmiškai, iš tiesų tai yra paprasčiausi kviečių baltymai. Kuo jų bus daugiau, tuo gaminys geriau lips. 

O štai peleningumo tyrimas primena magiją. 

– Du gramus miltų dedame į tiglį ir dvi valandas kaitiname 700 laipsnių temperatūroje specialioje krosnyje. Po to atvėsiname ir sveriame. Kuo pelenai baltesni, gražesni, tuo miltų kokybė aukštesnė, – darbo specifiką pasakoja R. Kiznienė. 

Ilgą darbo patirtį turinti laborantė tikina iš pirmo žvilgsnio pagal pelenų spalvą galinti atspėti, kokios rūšies miltai. 

Į darbą važiuoja ir savaitgaliais 

Dabar malūne dirba aštuoni žmonės. Be Juozo, dar yra buhalterė, laborantė, du malūnininkai, vairuotojas, elektrikas ir sandėlininkas. 

Grūdus superka iš Pasvalio ūkininkų, o miltai pasklinda po visoje Lietuvoje išsibarsčiusias kepyklas. Miltus mala ir paprastiems žmonėms. 

Nepriklausomybės pradžioje malūnai veikė ne tik Pasvalyje, bet ir Nakiškiuose, Biržuose bei kituose aplinkiniuose rajonuose. Dabar liko tik „Grūdmalta“ ir brolio Povilo valdomas „Mūšos malūnas“. 

– Matyt, taip buvo Dievo lemta (juokiasi). O tos sėkmės paslaptis tikriausiai labai paprasta – reikia važiuoti ir kalbėtis. Tartis, bendrauti. Yra didieji Lietuvos malūnai, palyginus su jais – mes tik smulkūs gamintojai. Jie dirba savo darbą, mes – savo. Jie kaišo mums kojas, mes bandome jiems. Toje konkurencinėje kovoje krenta kainos, dėl ko laimi vartotojas. 

Ar negadina gyvenimo pasiutpolke šokančios elektros kainos? 

– Žinote, šiuo metu jos pačios geriausios, nors buvo ir tokių akimirkų, kai darėsi neramu. Realiu laiku stebime elektros kainų pokyčius biržoje ir, kai ji būna brangiausia – stabdome malūną. Bandome laviruoti. 

Vyras šypsosi paklaustas, ar pats mėgstąs miltinius patiekalus. 

– Kaip gali nemėgti to, ką pagamina žmona? Ji ir tortų, ir pyragų visokių prikepa. Tik aš ne visada prisimenu pagrindinio ingrediento parvežti. Jei sulaukiu grasinimo, kad reiks eiti į parduotuvę pirkti miltų, suprantu, kad ir vėl namo grįžau be jų… 

Šešiasdešimt devintą gimtadienį neseniai atšventęs vyras tikisi dar ilgai nepaleisti mėgstamo verslo vadžių. 

– Žinote, net per šventes ar savaitgaliais čia atvažiuoju. Žinau, jog nieko nėra, bet tiesiog pasėdžiu, apeinu malūną, užsuku į Jurgėnuose esantį sandėlį. Juk čia viskas sava, savom rankom padaryta.

 Viktoras STANISLOVAITIS, („darbs.lt“)