Artėja Šiurpnakčio šventė. Vieni ją palaiko, kiti atsisako priimti tokią naujovę. Panevėžio rajono daržovių augintojai tikina, jog gyventojai vis dažniau įsigyja moliūgų namų, kiemų, įstaigų puošimui. Juos dailiai išskaptuoja, įžiebia žvakeles viduje.

Vis dėlto socialiniuose tinkluose pastaruoju metu pasirodė ypač daug neigiamų pasisakymų apie Heloviną. Net Etninės kultūros globos tarnyba pareiškė, kad šios šventės esmė – „išvaryti mirtį, nes miręs <…> tampa šiukšle. Jis yra niekas. Jis ateina tavęs gąsdinti, jis trikdo gyvųjų ramybę“. Taigi, pakalbinome ir keletą Panevėžio rajono gyventojų, ką jie mano apie šią užsienio šventę, po truputį įsitvirtinančią ir mūsų šalyje.

Įžanga Vėlinių dienai

Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė savo mintis išreiškė viešai feisbuke.

„Vis galvoju, ar tikrai tokių baisių įvykių pasaulyje fone kovosime su moliūgais? Kas yra mūsų protėvių palikimas, nuo kurio laiko jis skaitosi? Ilgės, dabar Vėlinės, labai, labai senas reiškinys Europoje. O katalikiškame pasaulyje Visų Šventųjų diena buvo gegužės mėn. Bet kaip ir daugelis švenčių nelipo pagonims. Todėl buvo perkelta į lapkričio 1 d. Airijoje Helovinas – didžiulė šventė, vaikams savaitė atostogų. Ir airiai – katalikai, ne šėtono garbintojai. Kalėdų eglutė irgi kažkada buvo atmetama kaip pagoniškas reiškinys, tikrai ne lietuviškas, dabar gi nuostabi tradicija. Prie Kūčių stalo laužiame paplotėlį, bet ir traukiame šiaudus. Kažkada buvo paprotys statant rūmus, bažnyčias užmūryti gyvus žmones. Bet to nebedarome. Ar dar norime dainuoti – „imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit..“. Kapuose dar ne taip seniai palikdavome vaišių. Degdavome laužus nušviesti kelią vėlėms, dabar žvakeles. O persirengimas nebuvo panieka protėviams, bijota, kad tuo metu mirusieji neišsivestų gyvųjų ir tam, kad neatpažintų persirengdavo. Pasaulis globalus, norime to ar ne. Priešpriešos jame ir taip daug. Jau turėjome vieną nuomonę ir draudimus. Nepatinka man Helovino skarmalynas, ir tai mano bėda. Bet drožinėsime moliūgus ir kalbėsimės su anūkais apie tuos, per kuriuos atėjome, apie mirtį ir meilę. Ir tai bus graži, ir jautri įžanga Vėlinių dienai. Taikos pasauliui ir jūsų namams“, – rašė žinoma Panevėžio krašto moteris.

Mieliau – moliūgų sriuba

Velžio bibliotekoje dirbanti bibliotekininkė Birutė Kronienė tikino, jog Helovinas – lietuvių pasaulėjautai svetima šventė, todėl niekaip negali suvokti, kodėl tautiečiai ją turėtų švęsti.

„Juk nesimušame pomidorų mūšyje, kaip tai įprasta Ispanijoje, arba linkėdami sėkmės nesimėtome karvių mėšlu Naujųjų naktį, kaip daroma Indijoje. O gal pabandykime? Matau šypseną jūsų veiduose. Man gražios tos tradicijos, kurios yra mūsų – suprastos, išgyventos, iš kartos į kartą perduodamos, apie mus pačius bylojančios. Gal net ne tai, kad gražios – jos tiesiog prigimtos. Tiesą sakant, labai abejoju, ar Šiurpnakčių rengėjai galėtų sklandžiai papasakoti, kas išvis tas Helovinas yra, iš kur jis atėjo ir ką reiškia“, – pabrėžė ji.

B. Kronienė džiaugėsi, kad užaugo šeimoje, kurioje Vėlinės buvo šviesaus mirusiųjų atminimo diena, net tolimiausių giminaičių kapelių lankymo diena.

„Todėl man nesinori nei rengtis Giltine, nei iš šiukšlių maišų konstruoti pabaisų. Tikrai nenoriu, jog ant vėlių suolelio sėdinti mano mylima močiutė manęs gėdytųsi. Prasčiausiai atrodo, kai Šiurpnakčius organizuoja kultūros įstaigos, kuriose dirbantys žmonės turėtų žinoti ir puoselėti mūsų lietuviškas tradicijas, o ne vaikytis svetimybių nuotrupų“, – teigė velžietė.

Tiesa, moteris su šeima yra išbandžiusi vieną Helovino tradiciją – moliūgų skaptavimą.

„Moliūgų žibintus esame skaptavę ir savo šeimoje, bet tikrai mieliau iškepu moliūgų pyragą arba išverdu sriubą. Tikrai nesmerkiu švenčiančiųjų Heloviną. Labiau jų gailiu, nes jiems galbūt neteko išgyventi gražaus susitikimo su išėjusiaisiais pojūčio, gal neteko patirti draugystės su etnokultūros puoselėtojais, kaip teko man. Man sudėtinga suprasti, kad žmogus gali norėti vienas kitą gąsdinti, šiurpinti, kažkuo bauginti. Nei čia atsipalaidavimas ir tikrai prastas būdas gauti adrenalino. Asmeniškai man norisi klykti ne siaubo kambaryje, bet tada, kai televizijos laidoje mūsų gudriausi tūkstantmečio vaikai sako, kad Joninės tai Žolinės, o šeštadienio vakarą nacionalinio transliuotojo laidoje apie meilę Lietuvai gavusi elementarius klausimus apie mūsų kraštą žvaigždutė geba tik naiviai šypsotis. Dukroms niekada nedraudėme dalyvauti Helovino renginiuose gimnazijoje, persirengti, dažytis – tegul laikui bėgant atsirinks pačios. Pernai iš jaunatviško entuziazmo su draugų kompanija nulėkė į Helovino parką prie Biržų ir grįžusios tik pečiais trūktelėjo – gal ten nesąmonė. Taigi, paskutinių spalio dienų barkštelėjimai už namų durų man labiau asocijuojasi su subtiliais ženklais iš Anapus, o ne su Helovino pabaisomis. O moliūgų sriubos būtinai išvirsiu – grįžus iš kapelių aplankymo labai norėsis šilto viralo“, – dėstė B. Kronienė.

Nežinodami garbina šėtoną

Raguvos kultūros centro meno vadovė Kotryna Juškaitė taip pat neigiamai pasisakė apie šią šventę.

„Tai ne mūsų tautos šventė, kuri baigia užvaldyti alfa kartos vaikus bei jų tėvus. Liūdna, kad lietuviai vieną dieną nežinodami garbina šėtoną ir mąsto, jog nieko blogo nedaro, o sekančias dvi diena „uoliai meldžiasi“ lankydami artimųjų kapus. Nei pati, nei mano šeima šios šventės nešvenčiame. Lai šeima Vėlinių laikotarpiu virsta ne siaubų, o jaukumo ir šviesos namais. Moliūgų taip pat neskaptuojame, nes nėra tokio poreikio. Šiuo laikotarpiu iki Vėlinių dalijamės prisiminimais apie savo mirusius artimuosius, jog mažieji šeimos nariai labiau juos pažintų, prisimintų ateityje. Tokiu poelgiu tęsiame šeimos tradicijas ir įskiepytas vertybes“, – paaiškino mergina.

Samanta Ilonytė ("Jūsų Panevėžys")