Keturi vaikai, avys ir savas žemės lopinėlis: Šemelių šeimos ūkis Panevėžio rajone

Būna vietų, kurias pamačius širdis iškart pakužda: „Čia mano namai“. Būtent taip nutiko Justinai Šemelienei ir jos vyrui Arnui, kurie kartu su keturiais vaikais – trylikamečiu Armandu, dešimtmete Ugne, septynerių Benu bei dešimties mėnesių mažąja Lukne – atrado savo ramybės uostą Panevėžio rajone, Vadaktėliuose.

Šiandien Justina drąsiai sako: jos ūkis – tai ne apie gamybines apimtis, o apie šeimą, meilę gamtai ir gyvenimą, kurio mieste niekada neatrastum.

Nuo miesto šurmulio iki Dievo kampelio

Nors Justinos vaikystė bėgo netoli Panevėžio esančiame Bliūdžių kaime, kur pas senelius matė močiutės puoselėjamus daržus, gyvenimo kelias ją kuriam laikui buvo nubloškęs svetur. „Buvau išvykusi į užsienį laimės ieškoti, bet gimtoji žemė labai traukė sugrįžti“, – prisimena Justina.

Grįžusi į Lietuvą, ji įsidarbino samdoma darbuotoja, kur ir susipažino su savo būsimu vyru. Šeima šešerius metus praleido mieste. Arnas buvo tikras miestietis, o Justina – „tikra kaimietė“, nuolat svajojusi apie savą žemės lopinėlį.

Kai paieškos atvedė į Vadaktėlius, abejonių neliko. Tai nedidelis, bet neįtikėtinai gražus kaimas su sava bažnyčia, lankytinomis vietomis ir nuostabiais kaimynais. „Jei norite sužinoti, kuo tie Vadaktėliai ypatingi, privalote patys atvažiuoti ir pamatyti šį rojaus kampelį“, – šypsosi moteris.

Daug užmojų, mažai patirties

Persikraustymas į Vadaktėlius tapo ta kibirkštimi, kuri uždegė norą kurti. Tiesa, pradžia nebuvo lengva. Prašalaičiui kaimo gyvenimas dažnai atrodo idiliškas, kol nesusiduria su juo tiesiogiai.

„Daug užmojų, bet nedaug patirties. Iš šono atrodo, kad bus lengviau, kol nepatiri visko savo kailiu. Bandėme visko daug vienu metu, gal kiek neapskaičiavome. Paskui po truputį atsirinkome, kas mums tinka, kas sekasi, o ko reikėtų atsisakyti“, – apie pirmuosius žingsnius pasakoja Justina.

Šiandien Justina – diplomuota ūkininkė. Profesinėje mokykloje ji baigė ūkininkavimo pagrindus, kelerius metus dirbo žemės ūkio bendrovėje prie gyvulių ir šį darbą tiesiog dievina.

Sunkus, bet mylimas darbas

Justina neslepia, kad realybė greitai išsklaidė rožinius akinius. Dažnam miesto žmogui atrodo, kad ūkininkavimas – tai lėtas vaikščiojimas po pievą su šiltos kavos puodeliu, stebint ramiai ganyklas mindančius gyvūnus. Tačiau už šio gražaus paveikslėlio slepiasi kasdienė fizinė ištvermė.

Šemelių ūkyje nėra didelės, modernios technikos, todėl didžiąją dalį sunkių darbų tenka atlikti tiesiog rankomis. Norint gyvulius aprūpinti pašaru žiemai, tenka gerokai patuštinti šeimos piniginę, o fizinį nuovargį greitai pajunta nugaros ir rankų raumenys. „Tvartus valome rankiniu būdu, patys nešiojame pašarus. Ar pavargstame? Be abejo. Bet ar dėl to nuleisime rankas ir visko atsisakysime? Tikrai ne“, – ryžtingai sako Justina.

Saldieji arbūzai ir prieraišios avelės

Paklausta, kuo turtingas jos ūkis, Justina šypsosi – tai tiesiog jaukus jų šeimos pasaulis. Šioje sodyboje verda tikras, gyvas gyvenimas, o kasdienybė sukasi aplink gausų būrį gyvūnų ir pačių puoselėjamus augalus.

Šiuo metu Šemelių ūkyje gyvena: 13 avelių, kurios yra ne tik ūkiniai gyvūnai, bet ir tikros draugės, ateinančios prašyti glostymų; 2 šunys ir 2 katės; žąsys, vištos bei putpelės.

Daržuose Justina eksperimentuoja ir sėkmingai augina ne tik tradicinius pomidorus bei agurkus, bet ir arbūzus, melionus, moliūgus bei braškes. Šeima turi ir didžiulį sodą, kuris, deja, po šios žiemos sunkiai gyvuoja, tačiau rankų nuleisti jie neketina.

Viskas, kas užauginama ūkyje, pirmiausia keliauja ant šeimos stalo. Šemeliai džiaugiasi, kad sezono metu prekybos centruose lankytis tenka kur kas rečiau – užtenka savo daržovių, uogų ir paukštienos. Justina labai mėgsta konservuoti ir marinuoti, tad atsargų užtenka visai žiemai. O štai braškių uždera tiek, kad užtenka ir kaimynams pavaišinti, ir parduoti. Visi uždirbti pinigai grįžta atgal į ūkį – daigams ar pašarams.

Darbuose sukasi ir vaikai

Šemelių ūkyje darbai griežtai nedalinami – visi šeimos nariai daro tai, ką gali, o vaikai į kasdienius rūpesčius įsitraukia labai natūraliai. „Vaikai irgi noriai padeda darbuotis, o tai labai džiugina mus“, – pasakoja Justina.

Atžalų atsakomybėje – itin svarbi užduotis: pasirūpinti, kad gyvulių loveliuose visada būtų šviežio, švaraus vandens. Mažieji taip pat noriai padeda lesinti paukščius, ryte juos išleidžia, o vakare parveja namo, tuo metu vyresnėlis trylikametis Armandas jau kimba į rimtesnius darbus ir kartu su tėčiu pjauna žolę. Žinoma, visi draugiškai prisideda ir prie kasdienės namų ruošos.

Kai pečius užgula nuovargis ar kas nors nepasiseka, Justina paguodos ir patarimo kreipiasi į savo mamą.

„Džiaugiuosi, kad turiu kam paskambinti ir paklausti, kaip spręsti kokią problemą. Mama visada sako: „Bandyk ir žiūrėk, kas gausis“. Tai visada ir bandau – būna dienų, kai atrodo, kad niekas nesiseka, bet vėl pradedi iš naujo, kol galiausiai pavyksta“, – šypsosi moteris.

Daugiau nei tik nauda

Ūkis Justinai padėjo galutinai suprasti save: „Visada žinojau, kad esu kitokia, gamtos vaikas. Kai nėra nuotaikos ar pavargstu, rūpinimasis gėlėmis ir gyvūnais mane įkrauna. Supratau, kad esu gamtos žmogus, ir nieko savyje keisti nenoriu.“

Šis artumas su gamta stipriausiai atsiskleidžia per santykį su ūkio gyventojais. Šemelių šeimai gyvūnai nėra tik maisto šaltinis ar nauda – jie yra visaverčiai šeimos nariai ir draugai. Kiekviena avis čia turi savo charakterį, o jų prieraišumas stebina netgi visko mačiusius. Avytės pačios bėga pasitikti šeimininkų, glaustosi ir tiesiog reikalauja švelnumo bei glostymų. „Mūsų avys ateina prašyti, kad jas pakalbintum, paglostytum. Juk nėra nieko mieliau už tokį nuoširdų ryšį su gyvūnu. Tai suteikia pilnatvės jausmą, kurio nepakeis jokie materialūs dalykai“, – jautriai pastebi Justina.

Ateities svajonė – jaukus šeimos verslas

Paklausta apie ateitį, Justina nesvajoja apie didžiulę pramoninę imperiją. Jos tikslas – išlaikyti tą jaukų, šiltą šeimos formatą, kuris neštų džiaugsmą:

„Svajoju apie mažą šeimos ūkio versliuką, kuris būtų susijęs su tuo, ką darau dabar. Dirbti mes nebijome. Vaikai auga, laisvo laiko po truputį daugės, tad tikrai tikiu, kad pavyks sukurti kažką labai gražaus.“