Darbas su galvijais: kaip mažinti stresą kasdienėje ūkio rutinoje?

Kartais didžiausią stresą karvei sukelia ne karštis, raciono pakeitimas ar melžimas. Kartais pakanka skubančio žmogaus, garsaus šūksnio, netinkamai atidarytų vartų ar bandymo priversti karvę eiti ten, kur ji tuo momentu bijo eiti.

Ūkyje prie tokio elgesio labai lengva priprasti. Jei karvės kiekvieną dieną varomos į melžimo aikštelę, darbuotojui gali atrodyti visiškai normalu jas paskubinti ar stipriau paraginti. Juk darbas turi vykti, karvės turi būti pamelžtos, o kita grupė jau laukia. Tačiau karvė nežino, kad darbuotojui reikia greičiau baigti pamainą. Ji reaguoja tik į tai, ką mato, girdi ir jaučia tuo konkrečiu momentu.

Todėl ramus darbas su galvijais nėra vien gyvūnų gerovės klausimas. Tai praktiška ūkio valdymo dalis, kuri turi įtakos karvių judėjimui, melžimui, pašaro suvartojimui, sveikatingumui ir galiausiai – produktyvumui.

Karvė pasaulį mato kitaip nei žmogus

Galvijai yra bandos gyvūnai. Jiems natūralu sekti vienas kitą, todėl dažniausiai daug lengviau išnaudoti natūralų bandos judėjimą nei bandyti kiekvieną karvę stumti atskirai.

Karvės taip pat jautriai reaguoja į staigius aplinkos pokyčius. Nežinomas daiktas ant grindų, ryški šviesa, blizgantis metalas, vandens bala ar ant praėjimo numesta vandens žarna žmogui gali atrodyti visiškai nereikšmingi. Bet karvei tai gali būti pakankama priežastis sustoti. Ir tada dažnai prasideda konfliktas. Karvė sustoja, darbuotojas mano, kad ji „užsispyrė“, ir pradeda ją stipriau raginti. Karvė dar labiau nerimauja, pradeda trauktis arba spaustis prie kitų gyvulių. Darbuotojas pradeda pikti ir panaudoja fizinė jėga ar kitos priemonės, kad priversti karvė judėti.

Todėl jei karvės sustoja toje pačioje vietoje, verta pirmiausia apžiūrėti ir įvertinti: kas toje vietoje pasikeitę, kad karvė jaučiasi nesaugiai ir nenori toliau judėti. Kartais toks klausimas problemą išsprendžia greičiau ir be papildomo streso galvijams ir darbuotojams.

Kuo labiau skubiname, tuo sunkiau juda banda

Per didelis spaudimas nebūtinai pagreitina karvių judėjimą. Karvė turi savo saugią zoną. Žmogui tinkamai priartėjus prie jos ribos, gyvulys pradeda judėti. Pasirinkus tinkamą poziciją karvės peties atžvilgiu, galima paskatinti ją eiti pirmyn arba sustoti beveik be fizinio kontakto. Todėl geras darbuotojas yra tas, kuriam esant karvės pačios ramiai juda ten, kur reikia.

Galvijai taip pat mokosi iš patirties. Jei tam tikra vieta nuolat siejama su skausmu, triukšmu ar grubiu elgesiu, karvė į ją eiti daugiau nebenori. Ir tai yra labai geras ženklas ar melžimo aikštelėje su karvė elgiamasi blogai ar gerai. Jei į melžimo aikštelė karvės reikia varyti vos ne su pagalių – reiškia melžimo aikštelėje karvė jaučia skausmą, baimę, stresą ir nemalonumą. Lygiai taip pat ji gali išmokti, kad žmogaus buvimas nėra grėsmė. Kai darbuotojai juda ramiai ir elgiasi nuosekliai, visa banda ilgainiui tampa lengviau valdoma.

Geras melžimas prasideda dar prieš melžimo aikštelę

Kai gyvulys patiria baimę ar stiprų stresą, organizmas išsiskiria adrenaliną. Melžimo metu mums reikia priešingos reakcijos – ramaus oksitocino veikimo ir gero pieno atleidimo. Bet kol organizme yra adrenalinas, oksitocinas negali pasiekti tešmenį, ir pieno atleidimas neįvyksta, ar įvyksta dalinai. Tai dažnai galime pamatyti ant pirmaveršių, kurie esant dideliam strese ne atleidžia pieną.

Po tinkamos spenių stimuliacijos karvei reikia maždaug 60–90 sekundžių, kad pieno atleidimo reakcija pasiektų tinkamą lygį. Oksitocinas kraujyje veikia maždaug 8–10 minučių, todėl visa melžimo rutina turėtų padėti šiam fiziologiniam procesui, o ne trukdyti jam. Ir jeigu karvė į aikštelę atbėga išsigandusi, buvo vejama, ant jos šaukta ar ji slydo koridoriuje, negalime tikėtis, kad vos įžengusi į melžimo vietą ji akimirksniu taps rami. Nusiraminimui karvei prireiks maždaug 20-30 minučių laiko. Todėl geras melžimas prasideda jau tada, kai karvė pakeliama iš guoliavietes ir keliauja į melžimo aikštelę.

Stebėkite ne tik žmones – stebėkite karves

Karvės gana aiškiai parodo, kada darbo metodą reikėtų keisti. Jei jos pradeda spiestis vienoje vietoje, sustoja prie vartų, nenoriai įeina į melžimo aikštelę, slysta, bando apsisukti ar dažniau spardo melžiklius, verta tai vertinti kaip informaciją, o ne kaip „blogą karvių elgesį“.

Kartais naudinga tiesiog 15–20 minučių atsistoti nuošalyje ir stebėti procesą: Kur karvės sustoja? Kada pradeda skubėti/bėgti? Ar jos savanoriškai ir ramia įeina į melžimo aikštelė? Ar darbuotojui priėjus iš karto traukiasi? Ar yra vieta, kurioje dauguma karvių apsisuka, traukiasi viena prie kitos, sustuoja?

Tokios 20 minučių gali pasakyti daugiau nei ilgos diskusijos per susirinkimą. Ir ne visada problema yra žmogus. Slidžios grindys, siauri praėjimai, netinkamai atsidarantys vartai, ryškūs šviesos ir šešėlio kontrastai, paliekami ne vietoje daiktai ir įrankiai ar aplamai triukšminga įranga taip pat gali kasdien kelti gyvuliams stresą.

Patarimas ūkiui

Kartą per mėnesį verta pasirinkti vieną įprastą melžimą ir stebėti visą karvės kelią – nuo pakilimo iš guoliavietes iki melžimo vietos ir iki sugrįžimo į tvartą. Pažiūrėkite, kur gyvuliai sustoja, ar yra slidžių vietų, kiek kartų darbuotojams tenka juos fiziškai raginti ir kaip karvės reaguoja į žmogaus priėjimą. Dar naudingiau tą patį padaryti skirtingose pamainose. Jei su viena pamaina banda juda ramiai, o su kita karvės nuolat stabdo, spiečiasi ir jas reikia aktyviai raginti, tai jau labai vertinga informacija vadovui. Tokiu atveju verta ne ieškoti kaltų, o praktiškai parodyti darbuotojams, kaip naudoti karvės saugią zoną, pasirinkti tinkamą poziciją ir leisti gyvuliui pačiam priimti teisingą judėjimo sprendimą.

Išvada

Streso visiškai pašalinti iš pieno ūkio nepavyks. Karves reikės pergrupuoti, gydyti, sėklinti ir perkelti. Tačiau labai didelę dalį papildomo streso galime sumažinti mes patys. Ir tam ne visada reikia didelių investicijų ar brangios įrangos. Reikia tiesiog pažvelgti į fermą karvės akimis: Ar jai aišku, kur eiti? Ar grindys saugios? Ar žmogus ją nukreipia, ar nuolat verčia? Ar melžimo aikštelė jai yra įprasta ir rami vieta, ar vieta, į kurią ji kiekvieną dieną eina su įtampa?

Ramus gyvulių valdymas reiškia ne tik geresnę karvių savijautą. Jis reiškia saugesnį darbą žmonėms, sklandesnį bandos judėjimą, geresnį pieno atleidimą ir geresnes sąlygas karvei realizuoti savo produktyvumo potencialą.