Gimtosios žemės šviesa

Gyvename įdomiu ir kartais prieštaringu laikotarpiu. Ar išėję iš namų, užsiėmę svarbiais ar nesvarbiais dalykais, neužmirštame, kad kažkur buvo ar dar yra gimtasis slenkstis, kur senatvės pagairėje, laukdama stovėjo motina, tikėdama, kad rasime savo kelią. Kol gyvasties laikrodis tiksi, kol krutu, gerbiamą skaitytoją kviečiu pasižvalgyti po iki sopulio mylimą, senolių apdainuotą gimtąją žemę. Nuoširdžiai pritariu Aukštaitijos dukrai Veronikai Subačienei iš Ignalinos krašto, Linkmenų seniūnijos, kuri, kuklaus tiražo leidinio apie Derviniškių kaimą, pratarmėje teigia: „…mūsų protėviai, būkite su mumis valgant kasdieninę duoną“, o epiloge visų nuoširdžiai prašo: „…rašykite apie savo gimines, šeimų istorijas, jūsų ainiams bus įdomu žinoti, iš kur jie atėjo, kokiuose kaimuose, miesteliuose ar miestuose gyveno, ką mylėjo, kokias šeimas augino, kokius mokslus ėjo, ką dirbo jų seneliai ir proseneliai“.

Mano Tėviškė – Vyžiai, Tauragnų seniūnijoje, kaimas, prigludęs prie Ažvinčių girios, palei vingriąją Būkos upę, per raistus nešančią vėsius vandenis iš Utenykščio ežero į Baluošą. Nuo bet kurios pusės atvykę pamatytume, kaip kaimavietė ir viensėdijos skęsta neūžaugų krūmų ir medžių jaunuolynuose. Tarp miškų gyvenantiems vyžiškiams, kaip ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams, pasisekė, kad kolūkių laikais pastatų nenušlavė melioratoriai. Iki šių dienų išliko realybėje vietovardžiai, kai kurie viešai paženklinti. Dabar vienos sodybos renovuojamos, kur po pirkias vaikščioja šiltas jaukumas, kitos – pragaištingai nyksta, klimpsta gilyn į žemę. Šioje padangėje pakeleivio tarsi laukia ne tik trobesių langai, bet ir skardyje parimęs Kauprinių akmuo, Šaltoji, Lieptelių, Panuotakių versmės, Trako miške, prie Baluošo ežero – penkiasdešimties pilkapių šventvietė. Valiavokis ant Ineigos dirvono, baidarėje gali pasileisti į įspūdingą kelionę ilgiausiu Lietuvos sielių keliu, egzistavusiu prosenelių gadynėje. Perbridęs Būką, miške, ar patraukęs į Traką, palei Baluošą, gali rasti gamtos dovanų: mėlynių, bruknių, spanguolių, aviečių, gervuogių, įvairiausių grybų.

Kaip karoliams veriantis metams, ieškojau gimtinės pavadinimo kilmės, tačiau nepasisekė. Lietuvoje yra kiti Vyžiai – kaimas Šilutės rajono savivaldybėje. Suvalkijoje būta Vyžių, kurių pavadinimas reiškia žalčius (Albinas Kurtinaitis, „Senieji Vyžiai ir jų paminklai“, Marijampolė, 2002 m.).

Vyžių gyvenvietė kūrėsi miškingoje vietovėje, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti Vilniaus tyjūnystės 1636 metų inventoriuj. Šiais metais Vyžiams – trys šimtai devyniasdešimt metų. („Tauragnai“, 2005 m.). Ta proga prasminga prisiminti du tūkstančiai trečiuosius metus, kuomet per Vėlines, ant kapinių, buvęs a. a. Spitrėnų parapijos kunigas Povilas Klezys kalbėjo: „Vyžių kapinaitėms – per tris šimtus metų, o pačiam kaimui gal ir daugiau. Didžiausias mūsų ginklas prieš smurtą – dvasingumas. Nedylantis kardas – graži, gyva, kaimiška kalba. Gyvieji paminklai – pavardės, kaimų ir kaimelių, ežerų, šaltinių, legendinių akmenų vardai. Čia, šioje šventoje vietoje, kur naktys būna tylios ir žvaigždėtos, o dienos apgaubtos ramybės auros, prisiminkime visus tuos, kurie buvo kaimo sąžinė, teisybė, pasididžiavimas. Prisiminkime motinų geras rankas ir švelnias širdis, pilnas atlaidos, tėvus, kurie mokėjo arti, raikyti visiems po lygiai duonos kepalą ir kurstyti dvasingumo židinį“ („(Ne)paprastas istorijas“, 2011 m.).

Daug, labai daug minčių, neapsakomų įspūdžių ateina iš anų laikų. Jie, ramybės valandoje, griežlės aimanomis, gervių, tų dyvnųjųdebesų sesučių klykavimu nuvilnija ir ištirpsta. Iš tėvų, kaimynų pokalbių dėliojosi paveikslas, kaip jie gyveno tarpukariu. Mūsų tėvo vyriausias brolis Juozapas ir jauniausias Mykolas, nepriteklių prispausti, skaudančiom širdim atsisveikinę su artimaisiais, palikę gimtuosius namus, laimingai perplaukė Atlantą, atsidūrė Brazilijoje. Juozapas, pora metų vergavęs mėsos šaldytuvuose, kur temperatūra – 4 laipsniai, o lauke + 40, namų ilgesio išvargintas, sugrįžo. Teko girdėti ir apie jaunuolį Juozapą Meidų, išvykusį į Ameriką, su kuriuo ryšių neteko turėti.

Gilinantis į praeitį, paminėtina, kad devynioliktame amžiuje įrengtu geležinkeliuku, arklių tempiamais vežimėliais pervežti rąstai buvo rūšiuojami, surišami į vadinamąsias „lovas“ ir plukdomi link jūros. Dar iki to sielius plukdydavo Būkos upe (Vytautas Kazela, „Utenis“, 2021-05-28). 1920–1972 metais su pertraukomis veikė pradinė mokykla, joje mokėsi ne tik Vyžių, bet ir Strazdų, Šuminų, Vaišnoriškės kaimų vaikai. Elektra įvesta dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje.

1932–1934 metais gyventojų iškėlimas į viensėdijas buvo reikšmingas. Tėvas pasakojo, kad jo motina, iškepusi didelį, ajerais kvepiantį duonos kepalą, padėjo jį ant balta staltiese apdengto stalo. Pasišaukė sūnus, peržegnojo duoną. Susijaudinus paprašė vaikų, išeinančių į „kalionijas“, pasidalinti šventą duonelę ir gyventi broliškai. Suraikę duoną pasidalino ir trisdešimt keturis hektarus žemės, pradėjo kurti sodybas.

Prabėgę metai neištrynė iš atminimo tėviškėnų norų ir darbų. Auksines rankas, blaivias galvas turėdami, jie, prisirišę prie žemės, kalvoto peizažo plotuose augino duoną, gyvulius, vaikus, jautėsi laimingi, didžiavosi savo gimtine. Džiaugsmo ir liūdesio bėgiais skriejant, žmonių laimei ir kančiai susipynus, visi gražiai sutarė, teismuose nesitampė. Vieni kitiems padėjo nesėkmėje, buvo ramūs, išdidūs, darbais užtvindyti. Šeimose pagarba tėvams ir seneliams, kaip ir tikėjimui, buvo šventas dalykas. Talkomis vieni kitus gelbėjo. Pokario rudenėjančiame pavakaryje žaibas uždegė Prano Šinkūno klojimą su pašarais. Metę visus darbus, nuoširdumo vedini, kaimynai pastatė naują, dar geresnį. Neturėdami per daug sau, atvežė pašarų.

Vyžiškiai nežinojo, kas yra gėda, kai reikia eit pas kaimyną, kad jis kuo nors padėtų. Tėviškėnai, išeidami iš namų, durų nerakindavo, užspirdavo šluota. Keleto sodybų žmonės buvo susieti bitininkystės ryšiais. Atmintyje išliko medaus kopinėjimo darbai, spiečių gaudymas, avilių darymas, bičiuolių pasišnekėjimai prie medaus uzbono ir virdulio. Juos lydėjo vienas kitas stiklelis „tetervino ašarų liežuviams pasmailinti“. Bičiuoliai vienas kitam patikėdavo ir širdies skausmą. Susirgusį lankydavo, papjovę kiaulę nunešdavo skerstuvių, apsiveršiavus karvei – krekenų. Įėję į gryčią, kiekvienas, nusiėmęs kepurę, pasisveikindavo: „Garbė Jėzui Kristui“, eidamas pro dirbantį pasakydavo „Padėk, Dieve“.

Prisiminęs šiuos gražius tėviškėnų bendravimo epizodus, šiandien galiu tik stebėtis, kad anuomet mūs kaimo žmonėms užteko gražios, tarmiškos kalbos apie ūkio reikalus, kaip užsidirbti litą. Malonu prisiminti šventes, širdingas linksmybes, kai skambėjo juokas, žvelgė atviros akys, jauteisi laimingas, turtingas, kai aplink sėdi, vaikšto linkėdami tau gera. Dyvydavausi tėviškėnų darbštumu, iškalbingumu, išgalvotų „istorijų“ pasakojimais, vieningumu. Nedvejodamas sakau: gražūs savo dvasia tie žmonės, jei pavargę po darbų, net spaudžiami nepriteklių, dainavo.

Kaime neramumai prasidėjo su Antruoju pasauliniu karu. Nors kautynių nepatyrė, tačiau vieškeliu, palei Būkos upę, riaumojo mašinų kavalkados, po sodybas šmižinėjo svetimų valstybių kareiviai. Vokietmečiu sopulinga žinia peršoko per pušynus – sušaudė Baltelės lentpjūvės dešimtininką Jankelį, moteris išvežė į Riešę, prie Utenos. Atėjus bolševikmečiui, dainas pakeitė kalbos apie išlikimą, Amerikos radijo naujienas.

Viena po kitos, atklydo išgąstingos, pilnos gėlos, žinios: ties Ginučiais žuvo tetėno (mamos sesers vyro) brolis Albertas Tijūnėlis ir jo draugai, Ažvinčių girioje, prie Baltelės ežero, enkavėdistų kulkos parbloškė kaimynus Vladus – Bivainį ir Tumėną. Įvykiai griuvo vienas per kitą. Kraupi žinia atskrido iš Želmeniškio, kur miško broliai susikovė su kariuomene.

1946 metų sausio penkioliktąją žuvo dvidešimt du Vytauto apygardos, Tigro rinktinės, Mingailos kuopos partizanai (dėdienės Emilijos brolis Leonas Vilutis „Likimo mozaika“, K.,1992 m.). Net po daugelio metų tebegirdžiu tragiškus pliūpsnius Strazduose, kai žuvo Čibirų šeima su į pirtį atėjusiais partizanais. Kiek nedaug reikėjo, ir tu jau važiuoji už poliarinio rato, į gulago kirtavietes ar Vorkutos šachtas, kur pabuvojo mamos brolis Antanas Žilėnas, ištrauktas iš bunkerio po gimtuoju namu Skroblaus kaimelyje.

Žudynėms, tai ilgai „Baltramiejaus nakčiai“ pasibaigus, mačiau, kaip pokario gyvenimo šokis nemažai dvasinių turtų sutrypė, gražiausius jausmus sunaikino. Pokario ubagai, visą amžių iš galvos neiškratomi: po vieną, po du, apiplyšę, apsiavę medpadžiais, su tabaluojančiomis terbomis. Regėjosi, pasaulyje gyvena vien ubagai. Tėvai mus, tris sūnus, akylai saugojo, draudė liesti rastus šaudmenis, gražius daiktus, rūpinosi, kad neužsikrėstume niežais ir utėlėmis.

Sakoma, bloga sėkla greit dygsta. Kai šios bėdos atitolo, prasidėjo kitos. Šeštojo dešimtmečio viduryje Labanoro, Ažvinčių tarpugiriuose buvo pinamas kolūkių voratinklis. Vis didėjančios pyliavos smaugė po keliolika hektarų turinčius ūkininkus, vis dar viltingai žvelgiančius į ateitį. Priversti paklusti gražbylystės pilniems pareigūnams, prie dėdės Stasio sodybos, iš senų pastatų kolūkiečiai surentė tvartą, kuriame žiemomis pusbadžiu mito karvės. Atpleškėjęs „stalinecas“, varnų lydimas, dardėjo per akmenuotas kalveles, vertė pilką žvyrą, ant kurio vidurvasaryje, tarp nuskurdusių javų, visomis vaivorykštės spalvomis žydėjo laukiniai augalai. Atsirado darbingo amžiaus vyrų, kurie pradėjo bičiuliautis su velnio lašais.

Brigadininkas Jonas Šinkūnas kiekvieną rytą apeidamas vienkiemius, nurodinėjo, ką reikia padaryti. Jo žmona Filomena išsaugojo popierius, kurie byloja, kad per metus jis uždirbo du maišus grūdų, tik neatsimena, ar juos gavo. Esant tokiai padėčiai, tėvai darė viską, kad vaikai išeitų svietan, protijo, kad tik išsilavinęs žmogus, turintis specialybę, gyvena visavertį gyvenimą.

Slinko slogūs pokario metai: mirtys, trėmimai į tolimus, nesvetingus kraštus, kolūkiai. Almėjo nesibaigiantis nerimas. Vieni, melsdamiesi ėjo bažnyčion, kiti, patekę į keistą, baimės pilną pasaulį, peržengę žmoniškumo ribas, trikdė žmonių ramybę, keikdamiesi, šaipydamiesi iš verkiančių motinų, versdami pakelių kryžius, rykštėmis čaižydami arklių šonus, važiavo į „naująjį rytojų“. Taikūs, ramūs, klusnūs gamtos vaikai, mūsų tėvų karta, atėjūnų išvarginta, išgąsdinta, paniekinta, patekus į keistą pasaulį, negalėjo jiems patarti, kuriuo keliu važiuoti per gyvenimą.

Kaimo žmonių vargai pasikeitė, kai valdžios atstovai, matydami, kad nieko gero nebus, atvažiavę pareiškė, kad vyžiškiai dirbs kompleksinėje brigadoje, kolūkiui atiduodami dalį derliaus. Kaimyniškai pasidalinę bendrąją duoklę, žmonės nebuvo varinėjami, dirbo savarankiškai buvusiuose savo sklypuose, kolūkiui kasmet pristatydami po 360 kg šieno, 16 kg sviesto, 110 kg paršą, kažkiek kiaušinių, linų. Per kelis metus prasigyveno, vėl turėjo po dvi karves, arklį, pilnus klojimus pašarų. Šypseną sukeliantį atvejį menu, kai Pranas Šinkūnas vienais metais kolūkiui liko skolingas. Į Tauragnų miliciją iškviestas paaiškino, kad viršininko žmona ir taip riebi. Iš valdiškų namų jis grįžo sutinusiu žandu.

Rajono viršininkai, nugirdę aplinkinių kaimų kolūkiečių pavydą savarankiškai gyvenantiems, matyt, nutarė kad Vyžiuose nėra tarybų valdžios, atvažiavę pareiškė, kad žemės labai blogos, niekas jose neauga, todėl reikia apsodinti mišku. Jauni, darbingi žmonės, nematydami aiškios ateities, išvažiavo, kas kur. Laikui bėgant, tėvų ir beveik visi iš manosios kartos užbaigė Žemės kelionę. Iš smetoniniais metais gyvenusių šimto dvidešimties gyventojų liko ant rankų pirštų suskaičiuojami.

Rėžimui griuvus, dar yra Vyžių sodybų, kuriose laukiama vasarų, trumpam grįžtančių po Lietuvą ir užsienius išsibarsčiusių vaikų ir vaikaičių. Laukuose kur ne kur matosi dirbami ploteliai, o visi laukai, kur pergalingai viešpatauja akmenys, ilsisi liaunais medeliais ir gėlytėmis pasipuošę. Nuo Pukokalnio apsidairant aplinkui, žvilgsnis atsiremia į pamėlusią šilų jūrą, iki tos vietos, kur prasideda dangus. Tuo gražumu pasidžiaugti, o liepos vidury tradiciškai patvarkyti kapinių, suvažiuoja nemažai palikuonių.

Prisiminimuose – kaimiška idilė. Aplink dunkso mieguistas, ramybės kupinas žaliasis perlas – miškas, artimas, širdžiai mielas. Naktimis miško tyloje jauti kažką išdidaus, galingo, paslaptingo, atrodo, pušų viršūnės siekia dangų. Žavi pakriūtėje amžinai sruvenanti versmė, ant kalvelės juodalksnių, susimaišiusių su pušimis, paunksmėje į žemę įsmigęs, sargybą einantis akmuo, o vasarvidžio naktyje – Tėviškės, priklausančios Aukštaitijos nacionaliniam parkui, ramuma. Koks nepaprastas dalykas žemėje yra gimtieji namai. Laimingas jaučiuosi, kai traukia, vilioja svajonių oazė – gimtieji Vyžiai, žaliom kasom pasidabinę kalvos, tėvų žemiškieji ir amžinieji namai, paukščių giesmės, raminančios dvasios troškulį – tą gerąjį pasiilgimą, pažadintą rausvųjų saulėlydžių…

Pabaigai – žodis gimtąja tarme: ačiū likimui, laidusiam gymt ir tvirtėt pre iš žemes įsčių ištryškusia gamtas gaivala – Šaltosias versmės. Reškūčiam symdamas krištalinį undenį, kaip konsekruotų vynų nešdamas pre lūpų, giliai atsdūsėdamas, skelbiu tostų už visus, pre manįs prisišliejusius, švinčiunčius Vyžių trys šimtai devyniasdešimties metų jubiliejų.

Romualdas Šimkūnas