Birželis pats nuostabiausias vasaros mėnuo, kada vis dar ilgėja dienos, o gamtoje jau klega jaunikliai. Nors žemdirbiai sako, kad dabartinės šalnos – pačios pavojingiausios žiemkenčiams, vilsimės, kad duonos ant stalo turėsime visi. Taip nutiko su mūsų sąmone, kad beveik jau įpratome prie netoliese siaučiančio karo vaizdų ir žiaurios informacijos, kasdieną sklindančios visuose socialiniuose tinkluose. Deja, žmonijos istorijoje nuolatos kartojasi agresijos ir žiaurumo proveržiai, reikalaujantys nekaltų aukų kraujo, nepateisinami jokia morale bei sąžine.  

Lietuvos istorijoje birželis nebuvo linksmybių mėnuo (gal greičiau kruvinasis birželis…). Sovietmečio auklėtos kartos dar ilgai nežinojo tikrųjų tautos istorijos faktų. Mūsų bendraamžių atmintis fiksavo Antrojo Pasaulinio karo pradžią ir hitlerininkų okupaciją, o svarbūs politiniai įvykiai, tremčių ir lagerių realybė, praūžusi per Baltijos šalis, likdavo paslėpta po „devyniomis spynomis“.

Šį birželį vėl kalbėsime apie tremtį, šlamės Gedulo ir Vilties dienos vėliavos, primindamos didžiąją Lietuvių tautos genocido ir tremties tragediją. Jau iškeliavo labai daug tautos tragedijos liudininkų… Laikas retina politinių kalinių ir tremtinių gretas. Išlikę žilagalviai, dar nulenks galvas patirtoms netektims, tūkstančiams sulaužytų gyvenimų ir likimų. Jų tikrovės pažinimas – kitoks nei mūsų kartų. Jų ryžtas gyventi, net pačiose baisiausiose situacijose, privalėtų stiprinti šiandienos jaunimą. O valia, su kuria, tolimoje Šiaurėje kentėję politiniai kaliniai ir tremtiniai grįžo į gimtinę, tapo tautinio orumo ir žmogiškumo pavyzdžiu.

Kruvinasis birželis Lietuvos istorijoje niekur nedingo.

Okupacijos ir tremties statistikos (archyvo duomenimis) nuo 1940 metų birželio 15 d. iki 1941 metų birželio 22 d. įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 000 žmonių, apie 2000 nužudyta (Bostono „Lietuvių enciklopedijos“) duomenimis 1941 m. Birželio sukilimo metu.

1941 m. birželio 23 d., traukiantis okupacinei sovietų kariuomenei ir artėjant Vokietijos nacių daliniams, ginkluoti lietuvių sukilėliai Kaune paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Pusė dešimtos ryto Leono Prapuolenio per Kauno radijofoną ištarti žodžiai „Saulelė raudona, vakaras netoli“ davė ženklą sukilimą pradėti visoje šalyje. 

Sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė per radiją paskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Lietuvos aktyvistų fronto suvienytų pasipriešinimo organizacijų partizanai, palaikomi spontaniškai prisijungusiųjų, per savaitę trukusį sukilimą perėmė valdžią šalyje iki pasirodant vokiečių kareiviams. 

Sukilime dalyvavo apie šimtas tūkstančių gyventojų, daugiausia jaunimo. Istorikai, pabrėždami sukilimo svarbą, paneigia melą, jog Lietuva pati paprašė Sovietų Sąjungos globos.

Daugelis Lietuvos patriotų Birželio sukilimo dvasią savyje nešė per visus okupacijos laikotarpius.

Mielas Skaitytojau, daugelį metų istorikai ginčysis dėl visų ištremtų ir žuvusių duomenų ir faktų tikslumo, bet aišku viena, kad Lietuvos ir kitų tautų genocido istorija, šitiek dešimtmečių slėpta nuo pasaulio, vis dar šiurpina savo mastais, vykdytu žiaurumu, ir stebina išgyvenusių dvasios stiprybe. 

Tik fundamentalus istorijos žinojimas atveria tikrą suvokimą apie tautos praeitį, kultūros raidą buvusiose sąlygose, įtakoja jaunų kartų lietuvybės ugdymui.

Sigita TELYČĖNAITĖ, („mignalina.lt“)