Tie, kas šiemet buvo Pasvalio miesto šventėje ir vaikščiojo po priešais savivaldybės pastatą įsikūrusią pramogų erdvę, garantuotai matė iki šiol mūsuose nelabai regėtą atrakciją, kai siūloma į taikinį mesti teniso kamuoliukus ir jei pataikysit – šalia sėdintis jaunikaitis smagiai tėkšis į vandens pilną statinę.

Atrakciono sumanytojas – kraštietis, Narteikiuose gimęs ir augęs, pusę pasaulio išmaišęs ir po septynerių metų darbo Norvegijoje šiemet į Lietuvą sugrįžęs verslininkas Osvaldas Gruzdas. 

Norvegijos sniegynai 

Osvaldas – jauniausias vaikas tris sūnus užauginusių Virginijos ir Kazio Gruzdų šeimoje. Kaip pats prisipažįsta, jog jo verslumo gyslelė – nuo pat mažų dienų. 

– Tėtis Narteikiuose turėjo parduotuvę. Man labai patiko jo darbas, tad su draugu atidarėme savo prekybos vietą. Prekes – kramtomąją gumą, greito paruošimo makaronus, saldainius – pirkome parduotuvėje ir su kelių centų antkainiu pardavinėjome kieme. Tada man buvo gal aštuoneri, – šypsosi Osvaldas. 

Baigęs Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją, niekur nestojo. 

– Norėjau padaryti pertrauką ir suvokti, ko noriu gyvenime. Vis pagalvodavau apie verslą, bet po metų susigundžiau sportinės rekreacijos ir turizmo studijomis Sporto universitete, – prisimena verslininkas. 

Kadangi neblogai mokėsi bei gerai mokėjo anglų kalbą, pagal „Erasmus“ mainų programą pusę metų mokėsi Norvegijoje. 

– Iki tol tolimiausia mano kelionė buvo į Jūrmalą. O čia – pirmas skrydis, nežinoma šalis, nuostabi gamta, kalnai, fjordai ir visiška nežinia, kas bus toliau. 

Tačiau nerimas labai greitai išsisklaidė. Netruko paaiškėti, kad tai ne studijos, o greičiau skautų mokykla. Savaitė mokslo klasėje, o po to žygiai į miškus, kelionės dviračiais, baidarėmis, kopimas į kalnus. Mes sniege buvom išsikasę urvus ir juose gyvenome tris dienas! – mainų programos laikus prisimena pašnekovas. 

Neapsieita ir be nuotykių. Vieną tokį – kelionę į ant kalno šlaito stovintį vasarnamį (norvegų vadinamą Hytte) Osvaldas prisimena ypač ryškiai.

– Tai turėjo būti trumpas, iki trijų valandų trukmės žygis. Kelionės pradžia nieko blogo nežadėjo – tiesiog lėtas kilimas į kalną. Pakilus kiek aukščiau – prasidėjo sniegas. Jo lyg ir neturėjo būti, bet juk čia kalnai – nežinai ką, kur ir kada atrasi. Kiek neramu pasidarė, kai sniego iš pradžių padaugėjo iki kelių, o dar kiek paėjus jis jau siekė pilvą. Būtų gal ir nieko, bet vienas kartu ėjęs draugas buvo apsiavęs… sportbačius. Kuo ėjome tolyn, tuo sniego daugėjo. Vietomis jo buvo tiek, jog įsmukus be draugų pagalbos neišlipsi. Bičiulis su sportbačiais skundžiasi, jog nebejaučia kojų, tad mes kas keliasdešimt metrų stojam, jis maunasi batus ir šildo pėdas. Žygiavome keturias valandas, o trobelės dar nematyti. Tiksliau, ji matėsi, atrodė, ranka pasiekiama, tačiau tiesiai iki jos nenueisi, reikia lipti zigzagais, o jie niekaip nesibaigia. Kai pagaliau atėjome į vietą, labai nustebome, kad mūsų turimas raktas netinka. Nuėjus į netoliese buvusį kitą vasarnamį, kuriame gyveno norvegai, paaiškėjo, jog mūsų namelis… visiškai ant kito kalno šlaito. Teko žygiuoti. Trijų valandų žygis užsitęsė iki devynių. Toje trobelėje buvo paprasta medinė lova. Tą vakarą man ji buvo pati nuostabiausia ir patogiausia miego vieta pasaulyje. Juokingiausia, kad ryte atkeliavo norvegai ir jie niekaip negalėjo suprasti, kaip mes be slidžių įveikėme tokius sniegynus, – kvatojasi Osvaldas.

Kazino apsauginis 

Norvegijoje Osvaldas susipažino su keturias britais, kurie buvo skautai ir išgyvenimo gamtoje žinovai. Vienas jų – netgi buvęs spec. pajėgų karys. 

– Pagalvojau, kad pagal „Erasmus“ programą galėčiau vykti į Angliją. Deja, ten viskas buvo kitaip, nei tikėjausi. Vietoj kelionių ir žygių turėjau rašyti esė ir kursinius darbus. Dar būdamas Didžiojoje Britanijoje parašiau paraišką į studentams skirtą „Work and Travel“ programą, pagal kurią galima vykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Vos baigęs angliškas studijas, keturiems mėnesiams iškeliavau į JAV, – kelionės aplinkybes prisimena Osvaldas. 

Amerikoje kraštietis įsikūrė Nevados valstijos Ryno miestelyje. 

– Kas man pirmiausia padarė įspūdį? Didžiuliai amerikiečių automobiliai, kuriais jie važinėja visur. Jei iki parduotuvės – 400 metrų, amerikietis niekada neis pėstute, o užsikurs savo šešių litrų visureigį ir važiuos, – stebisi Osvaldas. 

Ryne vaikinas įsidarbino kazino apsauginiu. 

– Prieš pradedant darbą – savaitės kursai, per kuriuos turėjau išmokti, kaip kalbėti racija, žinoti visas policijos koduotes, sugebėti atpažinti neblaivų žmogų, susipažinti su pagrindiniais tiesiogiai su darbu susijusiais įstatymais (lošti ir vartoti alkoholį galima tik sulaukus 21 metų) ir t. t. Apsauginio darbas – nenuobodus ir reikalaujantis atlikti daug įvairių užduočių. Pavyzdžiui – prie lošimo stalų atnešti žetonus. Yra tam tikra seka, kaip ir kur atsistoti, iš kurios pusės prieiti, perskaičiuoti, parodyti prieš stebėjimo kamerą ir t. t. Arba, pavyzdžiui, pinigų inkasavimas. Pinigų liesti man negalima, tam yra specialus žmogus. Yra mažas kambariukas, jame – raktų dėžutė. Norint ją atidaryti, turi dalyvauti trys atsakingi asmenys. Atrakinus dėžutę, paimamas raktas, juo atrakinama dėžė, į kurią dedami pinigai. Milijono neteko matyti, bet didžiausia suma, kurią teko lydėti, buvo 250 000 dolerių, – amerikietiško kazino apsauginio darbo ypatumus pasakoja Osvaldas. 

Per tris su puse darbo mėnesių vaikinui teko sulaikyti kelis vagišius, pastebėti ir įspėti kolegas, o vėliau stebėti, kaip policija sulaiko narkotikų platintoją ir t. t. 

– Kartą į kazino atėjo vyras, rankoje nešinas mačetę. Žmogus akivaizdžiai turėjo psichologinių problemų. Mums pavyko jį ramiai išprašyti lauk, tačiau buvo labai nejauku. 

Visą laisvalaikį vaikinas skyrė pažinti Amerikai. 

– Paprastai dirbdavau penkias dienas per savaitę, o likusias keliaudavau. Buvau susiradęs vietos lietuvį, su juo ir dar su vienu lenku mes daug važinėjome automobiliu. Nuo tos vietos, kur gyvenome, iki Kalifornijos – kiek daugiau nei šimtas kilometrų. O ten – nuostabi gamta, žygių vietos ir t. t. Pagal programos sąlygas, išdirbus pusketvirto mėnesio, galima likusias dvi savaites arba dirbti, arba keliauti. Aš pasirinkau pastarąją galimybę ir leidausi palei vakarinę JAV pakrantę. Aplankiau San Franciską, Los Andželą, Las Vegasą, kelis nacionalinius parkus, mačiau Didįjį kanjoną, – anapus Atlanto patirtais įspūdžiais dalinasi Osvaldas. 

Paklaustas, ar nekilo minčių likti – šypteli: 

– Kazino kolegės sakydavo – esi aukštas, gražus, merginoms patinki – pakalbink kokią vietinę, vesk ir „žalioji korta“ tau garantuota. Man visgi buvo svarbiau grįžti į Lietuvą ir baigti studijas. 

Po septynerių metų grįžo namo 

Grįžusio į Lietuvą Osvaldo laukė baigiamoji studijų praktika, kurią iššūkių nebijantis jaunuolis atliko Ispanijoje. Kodėl iššūkis? Nes po kelionių po pasaulį anglų kalbą kone tobulai mokantis jaunuolis pasirinko šalį, kurioje… beveik niekas nekalba angliškai. 

– Laimei, dirbau mažame miestelyje, kur padėjau treneriui dešimtmečius vaikus mokyti žaisti krepšinį. Žaidimo aikštelėje – sava terminologija, tad pakako išmokti maždaug du šimtus žodžių, kurių darbui visiškai pakako, – juokiasi pašnekovas. 

Apsigynus bakalauro diplomą, kilo dilema – ką veikti toliau. Noras užsidirbti Osvaldą sugrąžino į Norvegiją, kur jis septynerius metus statybose dirbo staliumi. Beje, ši profesija neatsitiktinė. Anksčiau Osvaldo tėtis dirbo su medžiu, Nakiškiuose turėjo lentpjūvę, to amato išmokė ir sūnų. 

Uolų ir fjordų krašte vaikinas dirbo, o laisvalaikiu daug keliavo po šalį bei mėgavosi unikalia šiaurietiška gamta. 

Nors ir turėjo garantuotą, geras pajamas užtikrinusį darbą, šių metų vasarį, po septynerių Norvegijoje praleistų metų, Osvaldas grįžo į tėviškę. Kaip pats tikina – dabar jau visam. 

– Kodėl taip padariau? Visų pirma – dėl tėvų. Tėtis susirgo labai sunkia koronos forma. Dabar jam jau viskas gerai, bet tuomet buvo labai daug sunkių ir nerimo kupinų akimirkų, tad nusprendžiau, jog turiu būti šalia ir jį palaikyti. Grįžau, nes čia liko draugų ratas, su kuriais ryšys niekuomet nenutrūko. Ir atsitiko dar vienas dalykas. Padariau kai ką labai spontaniško, kas pakeitė viską. Tuomet dar tik buvo prasidėjusi COVID-19 pandemija. Po ilgų diskusijų su vienu pažįstamu norvegu buhalteriu nusprendėme investuoti į kompaniją, kuri dar tik kūrė vakciną. Į jų akcijas investavau ne tik visas turimas santaupas, bet ir specialiai ėmiau iš banko paskolą. Taip daryti negalima – tai pats blogiausias sprendimas. Tačiau aš tikėjau tuo, ką darau. Kai buvo išrasta vakcina, tos įmonės akcijų vertė pakilo keliolika kartų. Taigi pinigus galima uždirbti ir tokiu būdu, – pasakoja Osvaldas. 

Atsargiai paklausiu – gal aš sėdžiu šalia milijonieriaus? 

– Ne, – ištaria verslininkas, bet čia pat pasitaiso, – kol kas – ne. Visada jaučiau, jog gyvenime galiu daugiau, nei tik dirbti staliumi. Investavimas tik iš šalies atrodo rizikingas. Jei nuolat tuo domiesi, bendrauji su specialistais, rizika sumažėja iki minimo. Investuoju į kelių įmonių akcijas. Ypač tikiu „Teslos“ (amerikiečių elektrinių automobilių ir atsinaujinančios energijos gamintojas – aut. pastaba) ateitimi. Autonominiai taksi, gamyklose vietoj žmonių dirbantys robotai, sunkvežimiai be vairuotojų – tai bus nauja pramonės revoliucija. Ir dar – dirbtinis intelektas, kuris yra mūsų ateitis, – įsitikinęs Osvaldas. 

„Splešas“ 

Osvaldui Gruzdui vienos veiklos niekuomet neužteko. Gyvendamas Norvegijoje šalia statybų užsiėmė irklenčių nuomos, padangų pardavimo verslais. 

Grįžęs į Lietuvą taip pat neapsiriboja vien investavimu. Kartais prisimena staliaus įgūdžius ir kloja grindis. Rudenį galvoja išlaikyti reikiamus egzaminus ir pradėti padelio (Meksikoje gimusi sporto šaka – savotiškas teniso ir skvošo mišinys, ypač išpopuliarėjęs pasaulyje paskutiniaisiais metais – aut. pastaba) trenerio karjerą.

O kol kas visas jo dėmesys sutelktas į „Splešą“. Taip Osvadas pavadino internete nužiūrėtą pramogą, kurią šią vasarą siūlo įvairių švenčių dalyviams. 

– „Splešo“ pavadinimą sugalvojau aš. Čia nuo angliško žodžio splash – purslai. Pamačiau internete, kaip vienas garsus mūsų tautietis Tailande mėto į taikinį, o pataikius mergina krenta į vandenį. Pagalvojau, jog tokios pramogos Lietuvoje niekas nesiūlo ir užsidegiau pabandyti. Pradėjau braižyti brėžinius, galvoti, kas ir kaip čia turi būti. Pačią konstrukciją pagamino nagingas, netoli Baisogalos gyvenantis bičiulis. Yra sugalvotas ir vandens pašildymo mechanizmas, kabo infraraudonųjų spindulių lempos, kurios neleidžia sušalti išlipus iš vandens. Tačiau sunkiausia buvo sugalvoti mechanizmą, kuris, pataikius kamuoliui į taikinį, nulenktų kėdę. Kai viskas buvo padaryta, įrenginį atsivežiau į Narteikius pas tėtį. Kai kaimynai ėmė klausinėti – kas čia per daiktas, pasakėme, kad gardas veršiukui, – kvatojasi pašnekovas.

Pirmas bandymas vyko baikerių šventėje. Nors pagal pirminį sumanymą į vandenį turėjo kristi žavios panelės, labai greitai pastebėjo, jog vien grožio čia neužtenka. 

– Reikia žiūrovus provokuoti, užvesti, papirkti charizma. Todėl labai greitai ant virš vandens kabančio suolo sėdau aš. 

Osvaldas – aštrių pojūčių mėgėjas. Yra nėręs po vandeniu, šokęs parašiutu, stačia galva lėkęs žemyn nuo tilto su prie kojomis pririšta guma. Neseniai nusipirko sportinį motociklą. 

– Kai sėdi ant kėdės, niekuomet nežinai, kada kas pataikys ir tu krisi žemyn. Pats mechanizmas yra toks, kad kėdė akimirksniu dingsta iš po tavęs ir tu patiri laisvą kritimą. Dar pridėkite gaivų vandenį, į kurį paneri – dopamino arba laimės hormono pliūpsnis garantuotas, – tikina „Splešo“ savininkas.