1952 m. rugpjūčio 5 d. Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) išplatintas dokumentas atskleidžia sudėtingą ir dramatišką kolektyvizacijos procesą Kartenoje 1948 metais. Sovietų valdžiai bandant priversti ūkininkus stoti į kolūkius, lietuvių ūkininkai susidūrė su didelėmis grėsmėmis, įskaitant tremtį, terorą ir priverstinį turto konfiskavimą.

Anot dokumento, Lietuvos ūkininkai puikiai žinojo apie tragišką kolūkių padėtį Sovietų Sąjungoje, todėl stengėsi bet kokia kaina išvengti įtraukimo į kolūkius. Rusų brigadų atvykimas į kaimus buvo lydimas propagandinės kampanijos ir spaudimo, tačiau ūkininkai ėmėsi gudrių taktikų. Sužinoję apie artėjančius vizitus, daugelis jų su šeimomis slapstėsi miškuose arba palikdavo namuose tik vaikus, taip vengdami tiesioginio susidūrimo su brigadomis.

Tokios pasipriešinimo formos buvo veiksmingos, tačiau labai pavojingos. Brigados, nesulaukusios reikiamo ūkininkų bendradarbiavimo, neretai taikė represines priemones, griežtindamos mokesčius ir rekvizicijas. Taip buvo siekiama priversti ūkininkus prisijungti prie kolūkių arba palaužti jų pasipriešinimą.

Dokumente teigiama, kad vienas iš pagrindinių sovietų valdžios įrankių buvo griežtos ekonominės represijos. Ūkininkams buvo skiriami didžiuliai mokesčiai, kurių neįvykdžius per trumpą laiką, jų turtas buvo konfiskuojamas, o patys ūkininkai išsiunčiami į Sibirą. Pavyzdžiui, 1948 m. ūkininkas, valdantis 25 hektarus žemės, buvo priverstas sumokėti 9000 rublių mokesčių per penkias dienas. Jei ši suma nebūtų sumokėta, jo turtas, įskaitant namus, įrankius ir gyvulius, būtų konfiskuotas, o jis pats su šeima išsiųstas į Sibirą.

Trėmimai į Sibirą buvo vienas iš efektyviausių būdų palaužti ūkininkų pasipriešinimą. Tai sukeldavo siaubą ir baimę, kurios padėjo sovietams pasiekti tam tikrą kolektyvizacijos sėkmę. Savanoriškai į kolūkius stojančiųjų daugėjo, tačiau tai buvo labiau iš baimės nei iš tikrojo noro prisijungti prie kolūkių. Tie, kurie turėjo daugiau žemės ir turtų, pirmieji bandė įtikti bolševikams, tikėdamiesi išvengti represijų ir išlaikyti bent dalį savo turto.

Taip pat išslaptintame dokumente rašoma, kad Kartenoje kolektyvizacijos procesas buvo ypač intensyvus. Vietos valdžia organizavo susitikimus, siekdama įtikinti ūkininkus prisijungti prie kolūkių. Vienas iš tokių susitikimų vyko vietos pradinėje mokykloje, kur buvo surinkti beveik 60 procentų pakviestųjų. Susitikimas prasidėjo žemės ūkio skyriaus pirmininko kalba, tačiau jo nesugebėjimas įtikinamai meluoti apie kolūkių privalumus ir akivaizdūs grasinimai nepadėjo pasiekti norimo rezultato.

Ūkininkai buvo per daug išsigandę ir nepaisė grasinimų. Stribai su ginklais neleido niekam išeiti iš salės, kol nebus pasirašyti dokumentai. Tačiau ūkininkai maištavo ir reikalavo pirmiausia eiti namo ir pasitarti su šeimomis. Nepaisant visų pastangų, nė vienas ūkininkas nepasirašė kolektyvizacijos dokumentų. Iki 1949 m. pradžios nebuvo padaryta jokios esminės pažangos.

Sovietų valdžia susidūrė su dar didesnėmis problemomis dėl partizanų veiklos. Partizanai dieną ir naktį lankėsi pasirašiusiųjų namuose, ragindami juos atsistatydinti iš kolūkių pirmininkų ar brigadų vadų pareigų. Jie kaltino šiuos žmones dėl visų žemdirbių patiriamo teroro ir ėmėsi griežtų priemonių prieš juos. Kai kurie pirmininkai ir brigadų vadai buvo nužudyti, kiti smarkiai sužaloti.

Partizanai taip pat aktyviai agitavo prieš kolektyvizaciją, siekdami sugriauti sovietų planus. Jų veikla sukėlė dar didesnį nepasitenkinimą ir pasipriešinimą sovietų valdžiai. Tai, kad partizanai sužinojo apie tuos, kurie pasirašė kolektyvizacijos sutartis, ir ėmėsi veiksmų prieš juos, privertė daugelį ūkininkų atsisakyti bet kokių ketinimų prisijungti prie kolūkių.

1949 m. didžioji tremtimo į Sibirą banga palaužė daugelio ūkininkų pasipriešinimą. Po šių masinių trėmimų žmonės suprato, kad nėra kito pasirinkimo, kaip tik prisijungti prie kolūkių. Kartenos bendruomenėje kolūkiečių skaičius padidėjo nuo 3 iki 24, nes žmonės bijojo represijų ir teroro.

Plačiau su dokumentu (anglų kalba) galite susipažinti čia.