Luokės bažnyčia – viena pirmųjų Žemaitijoje

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 65)

Britų istorikas Styvenas Kristoperis Rovelas straipsnyje „Nusikaltę kunigai XV-XVI a. Žemaičiuose: nuo vaikžudžio Lauryno iki mušeikos Mažvydo. Bažnyčios teismo bylos kaip Žemaitijos christianizacijos etapo įrodymas“ rašė: „Bent pora žemaičių kanauninkų ir klebonų sugebėjo skaityti teologinius veikalus, kaip matyti iš 1490 m. lapkričio 8 d. kanauninko Motiejaus knygų rinkinio, kurį jis testamentu pasidalino su katedros broliais – dvi pamokslų knygas (prie vienos jų jis pats dirbo, neaišku, ar tas darbas raštininko, ar autoriaus) perdavė Medininkų bažnyčiai, kitą kartu su „Trijų karalių istorija“ – Luokės klebonui Simonui Gardiniškiui ir dar vieną – Betygalos bažnyčiai“.

1490 metais Varnių kanauninko Motiejaus testamente paminėtas Luokės klebonas Simonas Gardiniškis paprašė didžiojo kunigaikščio Aleksandro atnaujinti ankstesnę beneficiją, tikriausiai skirtą Vytauto. Aleksandras 1493 metais privilegija Luokės bažnyčiai patvirtino teisę į Paškuvėnų, Pateklėnų, Tauragėnų, Papilės žemes. Tačiau, kaip rodo vėlesni dokumentai, ne vien į šių kaimų. XVII amžiuje Luokės bažnytiniam dvarui, perėmusiam Luokės bažnyčiai dovanotas žemes, priklausė Paškuvėnų, Montvydų, Pervainių, Pateklėnų, Sviraičių, Tauragėnų, Buišų, Sydeklių (išnykęs), Žindulių (išnykęs) kaimai mūsų rajono teritorijoje bei Papilė su dalimi aplinkinių kaimų, dabartinio Akmenės rajono teritorijoje. Taigi XV amžiuje Luokės klebonija valdė stambią valdą.

Luokės klebonas Simonas, vikaras Laurynas, vikaras arba mokytojas (minister ecclesiae) Jurgis Jucevičius Skvalainis minimi 1499 metais kaip bajorų sutarties Luokėje liudininkai.

Luokė ir vyskupai

Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad XV a. pirmojoje pusėje Žemaičių vyskupai, užuot gyvenę Varniuose, mieliau reziduodavę Luokėje. Paskui jie įsikūrė Alsėdžiuose. Tačiau lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas veikale „Žemaičių vyskupija XV a.-XVII a. pradžioje: santvarka“ (Diecezja Žmudzka od XV do początku XVII wieku. Ustroij, Poznanė, 1993) pareiškė, kad kalbėti apie kokią nors vyskupo rezidencijos užuomazgą Luokėje negalima dėl šaltinių trūkumo. Luokę, kaip vyskupo rezidavimo vietą, nurodė ir Vincentas Juzumas, tiesa, teigdamas, kad čia įsikūrė pirmasis žemaičių vyskupas Motiejus, neva turėjęs saugoti žmones nuo atsivertimo į pagonybę. Kunigas savo veikale painiojosi, rašydamas, kad vyskupui Motiejui tokį nurodymą davęs tai Jogaila, tai Vytautas. Istoriniai šaltiniai tokios informacijos nepatvirtina.

Vincentas Juzumas šią informaciją perėmė iš Motiejaus Valančiaus, kuris „Žemaičių vyskupystėje“ rašė: „Vyskupas Motiejus, nors turėjo gyventi Varniuose, vienok pagal linkėjimą didžio kunigaikščio daugiau gyveno Luokėj ir nedaleido stabmeldžiams ant Šatrijos kalno apent įkurti šventos ugnies“. Istoriniai šaltiniai nepatvirtina tokios Motiejaus Valančiaus informacijos.

Motiejus Valančius vyskupą Martyną I Luokiškį įvardijo Luokės klebonu. Jis labai „padoriai ir dievobaimingai elgės, taip širdingai apie išganymą savo avelių darbavos, jog jo vardas tapo garsingu ne vien Žemaičiuose, bet ir Lietuvoj, todėl vyskupui Mikalojui į Vilnių išsidanginus, karalius Kazimieras Martyną praminė vyskupu Žemaičių, o Kalikstas III patvirtino“. Naujasis vyskupas, anot Motiejaus Valančiaus, po pusmečio mirė.

Šatrija ir krikštas

Motiejus Valančius, Vincentas Juzumas, Simonas Daukantas, o vėliau ir gausybė kitų autorių, nusirašinėdami vienas nuo kito, bažnyčios Luokėje pastatymą siejo su alkaviete ant Šatrijos ir žemaičių krikštu 1413 metais. Abu jie tvirtino esą Vytautas su Jogaila buvo prie Šatrijos atvykę krikštyti žemaičių. Šią temą esu nagrinėjęs kituose straipsniuose. Apie žemaičių krikštą 1413 metais sprendžiama vien iš stiproką propagandinį atspalvį turinčios lenkų kronikininko Jano Dlugošo informacijos, kuria siekta pabrėžti Jogailos vaidmenį krikštijant žemaičius. Abu valdovai plaukę Dubysa, paskui pasukę į rytus prie Nevėžio ir čia aukštoje kalvoje bokšte buvo kūrenama šventoji pagonių ugnis. Ją Jogaila liepęs užpilti Nevėžio vandeniu, o paskui krikštijo gausiai susirinkusius žemaičius. Vis dėlto Jogaila dar kelioms dienoms pasiliko, kad pagonys čia vėl neįžiebtų šventos ugnies. Vytautas su Jogaila Žemaitijoje praleido savaitę – aiškiai per maža laiko viso krašto žmonėms pakrikštyti, net jei jie rinktųsi miniomis, kaip rašė kronikininkas, norėdamas spekuliatyviai pabrėžti esą žemaičiai buvo ištroškę krikšto vandens. Be to, jie vargiai galėjo plaukti negilia Dubysa, o nuo jos kažkodėl pasuko į rytus link Nevėžio, o ne į vakarus. Praleidus prie Nevėžio kelias dienas, jie fiziškai negalėjo pasiekti Šatrijos, nes keliaudami iki jos turėjo krikštyti kur nors sukviestus žmones.

Šatrijos Janas Dlugošas nė nepaminėjo. Jogailą ir Vytautą prie Šatrijos „atvesdino“ Jonas Lasickis. 1582 metais Jonas Lasickis (1534- apie 1602) parašė traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“. Čia randame tokią žinutę: „Vladislovo Jogailos, lenkų karaliaus rūpesčiu 1413 žmonijos išganymo metais žemaičiai buvo atversti į krikščionių tikėjimą (lietuviai krikštą priėmė 1387 m.). Jiems buvo paskirtas vyskupas, kuris gyveno Medininkuose ir valdė dvylika parapijų. Sukvietęs žemaičius prie Šatrijos kalno, karalius ragino juos krikštytis, duodamas pinigų, žydrų drapanų, raudonų kepurių“. Jonas Lasickis perrašė Jano Dlugošo žinutę, tačiau įvykius prie Nevėžio perkėlė prie Šatrijos.

Jono Lasickio aprašymas tapo penu vėlesniems autoriams „krikštyti“ žemaičius prie Šatrijos kalno. Minėti trys pirmieji autoriai Jono Lasickio pasakojimą papildė gausiomis savo vaizduotės detalėmis.

Iš čia, matyt, ir Motiejui Valančiui kilo mintis „apgyvendinti“ pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų Luokėje.

Vincentas Juzumas nukeliavo dar toliau, rašydamas esą Vytauto nurodymu pastatyta bažnyčia buvo ne Luokėje, o ant Šatrijos – Cetros. Neva ją sunaikino 1418 metais sukilę žemaičiai. Istoriniuose šaltiniuose nėra nė menkiausios užuominos apie bažnyčią ant Šatrijos ir jos sunaikinimą.

Kai kuriuose ankstesniuose tekstuose, kaip Žemaitijos valsčius, minima Cetra. Šis vietovardis yra nesusipratimas ar kažkokia klaida: tokio valsčiaus niekada nebuvo. Cetrą jau paminėjo Motiejus Strijkovskis, ir šią klaidą kartojo kiti autoriai.

Iš kur atsirado toji Cetra? Kad ir keista, greičiausiai iš Jano Dlugošo teksto, kuris, rašydamas apie 1413 metų žemaičių krikštą, išvardijo šias Žemaitijos žemes: „Iragola, Roszena, Medniky, Chroze, Widukly, Wyeluyna, Kolthini et caetera“ (Ariogala, Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai ir kitos)“. Taigi tą lotynišką „caeterą“ (lietuviškai – kitos) vėlesniuose Jano Dlugošo kronikos teksto perrašinėjimuose kažkas pavertę į „Czetra“. Gali būti, Jonas Lasickis skaitė Jano Dlugošo tekstą su klaidingai paverstu „caetera“ į „Czetra“ – „Četrą“. Kamienai „četr“ ir „šatr“ labai panašiai skamba. O kadangi prie Nevėžio jokių aukštų kalvų nėra, tai Jonui Lasickiui pasirodė, kad toji „Četra“ – tai Šatrija.

Jonui Lasickiui ir kitiems iš Jano Dlugošo teksto žemaičių krikštą nuo Nevėžio perkėlus prie Šatrijos, ant jos buvo „įkurdinta“ ir pagonių šventvietė. Jokie istoriniai šaltiniai pagonių šventyklos ant Šatrijos nepatvirtina, tačiau praeities autorių laki fantazija tapo neva rimtu pagrindu prie Šatrijos pastatyti trobesį šventai ugniai kūrenti.

(Bus daugiau)