Kai negirdime tekančio Žemės kraujo

Į redakciją kartais skambina skaitytojai, išgyvenantys vidinius prieštaravimus dėl pasikeitusio aplinkinių požiūrio į kaimynystę. Kartais kaimynystėje augantys medeliai, krūmai, vijokliai, prisiliesdami prie kaimynų tvoros, tampa nesusikalbėjimo ir nesantaikos priežastimi. Artėjant rudeniui žmonės nerimauja dėl būsimo lapų kritimo, nes vėjo šuoras juos gali nunešti į kaimyno teritoriją… Ką daryti su medeliais ar aukštesniais krūmais sodų bendrijoje, jei kiekviena šakelė, augdama dar savo teritorijoje, jau trukdo esantiems gretimai… Klausantis kylančių problemų, suvoki, kad metų laikai ir gamtos dėsniai daliai visuomenės tapo nesuprantamais, nepatogiais, neparankiais kasdienybėje. 

Žmogaus ryšys su gamta nuo seno buvo svarbi gyvenimo dalis. Šventų giraičių laikai praėjo, girdėti medžius liovėmės, vaistiniai augalai išvaryti iš buvusių natūralių pievų, Žemė, kaip gyvas organizmas – nesuprantama, nepriimtina ir nejaučiama. Vyksta kataklizmai, bet mes toliau esame dvasiškai apkurtę, apakę. Socialinio gyvenimo trumpalaikės mados diktuoja gyvenimo kokybę. Apsigaubę patogiais malonumais, išskutę aplinką iki sterilumo, liekame alergiški gyvenimui Žemėje. 

Dabar jau mėginama finansiškai remti natūralių produktų gamybą ir natūralių gamtos kampelių išsaugojimą, bet tokių liko labai mažai. Vaistiniais žolynais Lietuva nuskurdinta, minimaliai – natūralių pievų, tęsiasi bičių nykimo procesas, toliau neatsakingai kertami miški, žvėrys netenka natūralios gyvenamosios aplinkos. Rodos, kiekvienas kieme žaliuojantis augalas turėtų būti aukso vertės, kiekvienas lapas, gaminantis deguonį ir saugantis nuo atnešamų Sacharos dulkių, bet… Žmogus lieka barbaro pozicijoje, todėl chemijos pramonė nespėja gaminti vaistų nuo civilizacijos progreso sukeliamų ligų. Liūdniausia, kada žmonės barbarais tampa vienas kitam, o augantys augalai – santykių įkaitais. Tuomet kiekvienas vijoklis ar nusvirusi slyvos šaka prie kaimyno tvoros tampa „mirtinai pavojingais“ svetimos teritorijos teršėjais ir niekadėjais. Gal paprasčiau būtų pasivaišinti prinokusiomis slyvomis?.. Ir padėkoti medžiui už vaisius. 

Kiek metų turi praeiti, kad užaugtų toks medis? Krūmas? Ar ne nuo mūsų suvokimo ir širdies priklauso, kad į žydinčius vaistinius augalus kiemuose ir pievose sugrįžtų bitės? 

Pasak biologų, jei dar žmonija suspės susivokti, ateis laikas, kuomet būsime baudžiami už žolės skutimą, nulaužtą žaliuojančią šaką ar nuskintą laukų žiedą, nes, norint išsaugoti planetos plaučius, jie privalės ramiai augti. 

Šiandieną apie žmogaus santykį su gamta, šventumą ir harmoniją kalbėti labai sudėtinga. Didesnė visuomenės dalis nekeičia vartojimo kultūros ypatumų, elgiamasi ir gamta vertinama taip, tarsi būtume nepažeidžiami, nemirtingi, amžini Žemės užkariautojai. 

Mokslininkų pastebėjimas

Žolė neturėtų būti pjaunama upių krantinėse, ant stačių kalvų šlaitų (kur žmonės nelipa ir nesėdi), taip pat skiriamosiose juostose, kur aplink yra daug labai įkaistančio asfalto bei žmonių nelankomose (labai nepopuliariose) miestų pievose.

Nepjauta pieva žymiai pagerina vietovės mikroklimatą karščių metu (vėsina aplinkinį orą, daug geriau sugeria gausius kritulius). Nepjauta žolė būna vėsesnė keliais laipsniais nei nupjauta. Lyginant su trinkelėmis ar asfaltu, skirtumas gali būti net keliasdešimt laipsnių.