Penkeri kunigystės metai – pašaukimas būti šalia žmogaus

Šiuolaikinis pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, technologijų pažanga, informacijos srautas ir vartotojiškos kultūros įsigalėjimas dažnai nustelbia tylų dvasinį žmogaus pasaulį. Tikėjimas ir dvasinės vertybės daugeliui ima atrodyti kaip praeities reliktas, prisimenamas tik per didžiąsias metų šventes ar svarbias asmenines progas. Krikščioniškos šventės vis dažniau virsta pačių susikurtais papročiais ar komercinėmis progomis, prarasdamos savo tikrąją – dvasinę prasmę. Tokiame kontekste kyla klausimas – ką reiškia būti kunigu šiandienos visuomenėje? Kokią vietą užima tikėjimas šiuolaikinio žmogaus gyvenime? Ar kunigas tebėra dvasinis autoritetas, ar tik apeigų atlikėjas? Ar sugebame jį matyti kaip žmogų, o ne kaip neklystantį idealą, iš kurio tikimės atsakymų į visus gyvenimo ir būties klausimus? Šiame pokalbyje su kunigu Normundu Figurinu į kunigystę žvelgiame ne kaip į pareigą, bet kaip į pašaukimą būti tarp žmonių – silpname, ieškančiame, bet viltingame pasaulyje.

Kunigas Normundas Figurinas nesenai paminėjo svarbią sukaktį – penkerius kunigystės šventimų ir tarnystės metus. Šia proga Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo aukojamos padėkos šv. Mišios, kurias jis celebravo drauge su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu ir kitais kunigais. Šv. Mišiose dalyvavo kunigo šeimos nariai, bičiuliai bei tikintieji, kurie kartu meldėsi, dėkodami už kunigo tarnystę, prašydami stiprybės tolesniam jo dvasiniam keliui. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jis tarnauja jau trečius metus, prieš tai kunigavo Biržuose. 

Kunigo Normundo šaknys – Pasvalio rajone, Ližų kaime, šalia Valakėlių. Tai senoji mamos giminės sodyba, perduodama iš kartos į kartą, su savomis istorijomis ir prisiminimais. Čia gyveno proseneliai, seneliai, tėvai, čia užaugo ir pats Normundas kartu su broliu dvyniu Gintaru, kuris pasirinko automobilių mechaniko kelią. Brangų prosenelių atminimą iki šiol saugo jų sodintos liepos, kurios tyliai liudija kelių kartų ryšį. Šiandien toje pačioje šimtametėje sodyboje gyvena Normundo mama ir jo brolis su šeima. Normundas prisipažįsta, kad visada į gimtinę traukia sugrįžti – bent kartą per savaitę ar per atostogas. 

„Šalia teka Lėvuo – vaikystėje čia išmokome plaukti. Tada ji mums atrodė labai didelė. Ir kaimas buvo didesnis, sodybos pilnesnės, o dabar po truputį tuštėja, jaunų šeimų mažai…“ – dalijasi kunigas. Jis užaugęs kaime, todėl nesvetimi jokie ūkio darbai: „Moku karvę pamelžti, patikdavo ir šieną vežti, bulves ravėti.“ 

Ypač šiltai jis prisimena tuometę Valakėlių pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi dešimt metų: „Norėčiau dar kada nors po ją pasivaikščioti, prisiminti klases, kuriose sėdėjau per pamokas. Tai buvo labai jauki, miela kaimo mokykla, kur visi vieni kitus gerai pažinojome ir vienas kitą jautėme. Tokie artimi, net asmeniški ryšiai šiandien jau labai reti… Dabar mokyklos patalpose įsikūrusios Pasvalio krašto muziejaus eksponatų saugyklos. „Bet muziejaus direktorė žadėjo kada nors mane ten pavedžioti“, – šypsosi kunigas, kupinas šviesių prisiminimų. 

– Kokios buvo vaikystės svajonės? Kuo norėjosi „tapti užaugus“? Kada pradėjo lankyti mintys apie kunigystę ir kas paskatino link jos keliauti? 

– Mokslus tęsiau Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Atvažiavus iš kaimo, mokykla, kurioje mokėsi per septynis šimtus mokinių, man atrodė labai didelė ir net truputį bauginanti. Tačiau joje jaučiau be galo daug žmogiškos šilumos, o ne valdiškumo, todėl greitai pritapau. Mokykloje niekada nemėgau tiksliųjų mokslų – iki šiol nesuprantu, kodėl visiems reikia mokytis tų sudėtingų matematinių formulių. Man gyvenime nė vienos dar neprireikė. Labiausiai traukė humanitariniai dalykai, lankiau šviesaus atminimo režisieriaus Gintaro Kutkausko teatro pamokas. Mintys apie kunigystę kartkartėmis aplankydavo, bet jos nebuvo aiškios ir sąmoningos. Tačiau lemiamą įtaką padarė Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas, kuris mums dėstė tikybą. Tai buvo ypatingas jausmas – kunigas, kurį matai bažnyčioje, ateina į mokyklą, paprastai, nuoširdžiai bendrauja su mokiniais. Per tas tikėjimo tiesų pamokas ir mūsų asmeninius pokalbius jis man paliudijo patį Dievą, o aš pajutau stiprią trauką kunigystei ir norą tarnauti žmonėms. Iš pradžių stūmiau šias mintis į šalį, maniau, kad pašaukimas galėtų ateiti kažkam kitam, bet tik ne man. Bandžiau apie tai negalvoti, niekam nesipasakoti, bet mintys vis sugrįždavo. Ilgainiui tarp mūsų su kunigu Algiu Neverausku užsimezgė stiprus ryšys. Jis buvo ne tik tikėjimo liudytojas, bet ir labai paprastas, šiltas žmogus, kurio asmenybė man tapo pavyzdžiu. Vieną dieną, po tikybos pamokos jis pasiūlė sudalyvauti atvirų durų dienose Vilniaus kunigų seminarijoje. Tai mane labai nustebino, visai nesitikėjau tokio pasiūlymo. Bet jis pataikė tiesiai į dešimtuką. Apsilankymas seminarijoje labai sustiprino, pradėjome atvirai kalbėtis apie mano pašaukimą ir studijas. Atsimenu, kaip jis pasakė: „Normundai, jeigu tik širdyje jauti bent mažiausią kvietimą – pabandyk. Nereikia ieškoti ypatingų ženklų.“ Tuos žodžius nešiojuosi iki šiol. Jie man suteikė drąsos. Pradėjau rimtai svarstyti ir iškart po mokyklos baigimo išvykau į Kauno kunigų seminariją. Kitokių svarstymų net ir nebuvo, širdyje jaučiau, kad noriu būti arčiau žmonių, jų rūpesčių, noriu padėti. Į seminariją mane nuvežė pats kunigas A. Neverauskas. Prisimenu, kaip buvo apėmusi nežinomybė, net šioks toks išgąstis, juk ką tik baigiau mokyklą, buvau dar labai jaunas. Tačiau viduje buvo ramybės ir tikrumo jausmas, jog aš žengiu ten, kur ir yra mano vieta.

„Man labai svarbus žmogiškas ryšys. Ne paviršinis, ne formalus, o šiltas, nuoširdus ir gyvas. Man atrodo, kad tikėjimas, Dievo žodis ir kunigystė padeda sukurti tą nuoširdų ryšį, kurio visi mes giliai viduje trokštame ir ilgimės“, – sako kunigas Normundas Figurinas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Ar niekada neteko gailėtis, pasirinkus kunigo kelią? 

– Ne, niekada. Man tai – ypatinga tarnystė, tikėjimo piligrimystė. Kunigystės dėka aš atradau savo gyvenimo prasmę. Nejaučiu jokios nuoskaudos, kad pasirinkau tokį gyvenimą. Kunigas turi galimybę prisiliesti prie pačių jautriausių ir svarbiausių momentų – kai labiausiai skauda, kai džiaugiamasi, kai ieškoma prasmės. Manęs laukia mokyklose, kur per tikybos pamokas galiu pajusti jauno žmogaus gyvenimo pulsą, kas jam rūpi, kuo jis gyvena, kuo tiki ar abejoja. Ypatingi yra apsilankymai ligoninėse, ypač reanimacijos skyriuose. Ten, kur žmogus yra visai arti amžinybės slenksčio, gyvenimas išsigrynina. Pamatau, koks jis trapus. Kartais ir pats jaučiuosi pavargęs, nuolat skubu, nespėju. Bet būtent ligoninėje, šalia sunkiai sergančių ar mirštančių žmonių, viskas susidėlioja į savo vietas. Tuomet pagalvoju, Dieve, juk tie kasdienybės rūpesčiai, kuriems tiek daug skiriame dėmesio, jie tokie maži. Po tokių susitikimų niekada nesijaučiu išsunktas. Priešingai – jaučiu stiprybę. Žmonės dažnai spinduliuoja ramybe, susitaikymu. Dėkoja likimui, Dievui, kad vaikai užauginti, gyvenimo darbai atlikti. Tie keli paskutiniai jų mėnesiai neretai tampa didžiąja gyvenimo mokykla, vertybių pergalvojimu. Kai labiausiai gailimasi ne paliekamų turtų, o pavėlavimo atsiprašyti, susitaikyti, daugiau mylėti… Tai stebėdamas suvoki, kaip dažnai sveiki būdami mes patys pasimetame, nerandame vidinės ramybės, užmirštame džiaugtis gyvenimu. Kunigo pašaukimas, mano akimis, nėra „uždaras“ ar vienišas gyvenimas, o kaip tik, nuo ryto iki vakaro buvimas labai arti žmonių ir jų širdžių.

– Kaip pavyksta tą pačią dieną suderinti skausmą ir džiaugsmą – skubėti iš santuokų į laidotuves ar krikštynas? 

– To nemoko jokia seminarija. Nei kaip atsiriboti, nei kaip neparsinešti su savimi kitų žmonių skausmo ir jų prislėgtos nuotaikos. Gyvenimo realybės priėmimas ir vidinis atsparumas ateina bėgant metams. Dažnai po santuokos ceremonijos ar krikštynų skubu tiesiai į laidotuves, o „persijungti“ turiu vos per 15 minučių. Ką tik džiaugėmės gyvenimo dovana, o jau tuoj lydėsime žmogų paskutinėje jo kelionėje. Moku būti čia ir dabar. Palieku emocijas už vienų durų, kad galėčiau visa širdimi būti prie kitų. Neturiu teisės liūdėti, po laidotuvių atėjęs į džiaugsmo šventę – santuoką ar krikštynas. Tai yra vienintelės, nepakartojamos žmonių gyvenimo akimirkos, kurioms turiu negailėti širdies, sukurti šventę ne formaliai, o iš tikrųjų. Nors žinau, kad netrukus vėl sėsiu į automobilį ir vėl važiuosiu į laidotuves, visiems žmonėms turiu likti vienodai dėmesingas. Toks mano gyvenimo ritmas. Tai ir didžiulė atsakomybė, ir kartu didelė Dievo dovana. Kartais žinai, kad nei vienas ištartas žodis neišgydys skausmo. Lieka tik apkabinimas, rankos paspaudimas, tylus pabuvimas kartu. Ir tai – jau daug. Nors laidotuvės yra liūdna proga, jose matau labai daug šviesos. Žmonės tose skausmo valandose labiausiai atsiveria, tampa tikri. Ypač kai kas nors iš artimųjų atvažiuoja į kleboniją atsivežti kunigo į laidotuves, dažniausiai šiai pareigai „paskiriami“ labai jauni arba labai garbaus amžiaus žmonės. Jiems būna nedrąsu, nežino, kaip su kunigu bendrauti, pasisveikinti. Ir aš nežinau, kodėl taip yra. Norisi daugiau paprastumo ir nuoširdaus bendravimo, juk mes tokie patys žmonės. 

Per tas kelias minutes, važiuojant automobilyje, žmogus išsipasakoja. Neformalioje aplinkoje pokalbis tampa natūralus ir artimas. Ima kalbėti apie savo gyvenimą, apie dalykus, savyje laikytus metų metus. Kartais tai tampa tarsi išpažintimi, į kurią žmogus neišdrįsta ateiti į bažnyčią. Daug paprasčiau nueiti pas psichologą. Žmonės nori būti išgirsti, bet dažnai nežino, kad kunigas taip pat gali išklausyti, suprasti ir nepasmerkti.

– Ką dovanoja ši nuolatinė, neskaičiuojanti darbo valandų kunigo tarnystė? 

– Kunigo kelias nėra vien žodis iš sakyklos. Tai yra ir išklausymas, buvimas šalia, kai žmogui labiausiai to reikia. Eidamas šiuo keliu aš pats vis dar mokausi, o žmonės, kuriuos sutinku, mane praturtina ir stiprina. Su laiku užsimezga graži bendrystė. Po vienų apeigų – krikšto, santuokos, laidotuvių, prabėga kiek laiko, o žmonės vėl kviečia, kai jų gyvenime įvyksta naujas svarbus momentas. Aš iš tiesų džiaugiuosi šia greitai prabėgusia penkerių metų tarnyste. Per ją sutikau daugybę žmonių, pažinau skirtingų šeimų, bendruomenių. Kartais užtenka vos vieno susitikimo, kad žmogus taptų savas, artimas. Man labai svarbus žmogiškas ryšys. Ne paviršinis, ne formalus, o šiltas, nuoširdus ir gyvas. Man atrodo, kad tikėjimas, Dievo žodis ir kunigystė padeda sukurti tą betarpišką ryšį, kurio visi mes giliai viduje trokštame ir ilgimės. 

Kartais skaudina žmonių abejingumas. Kai nutrūksta tikėjimo grandinė ir nebežinome pačių elementariausių dalykų, nes niekas jų mums nebeperdavė. Skaudu, kai žmogus net nebeklausia, kodėl daro vieną ar kitą dvasinį veiksmą. Kodėl krikštija savo vaiką ne ką tik gimusį, o jau gerokai paaugusį? Nežinojimas nėra nuodėmė. Bet abejingumas, kai net nebeklausiame, o tiesiog atliekame tai, kas „priklauso“, būtent tai parodo, kaip tolstame ne tik nuo tikėjimo, bet ir nuo elementariausių gyvenimo pagrindų. Kunigo užduotis – ne priekaištauti, o kalbėtis, kantriai aiškinti, bandant atkurti nutrūkusį ryšį tarp žmogaus ir tikėjimo, tarp apeigos ir jos prasmės. Kunigo tarnystė man, būti tiltu žmonėms, vedančiu arčiau Dievo.