Ūkininkai apie „Timac Agro Lietuva“ sprendimą: nuoseklumas ir pagarba svarbiau už antrą galimybę

Visai neseniai „Agrobitė“ rašė apie tai, kaip praėjusiais metais ūkininko pasėlius išjuokęs „TimacAgro Lietuva“ darbuotojas grįžo į tas pačias pareigas. Prieš metus įmonė viešai skelbė, kad tokiam elgesiui „nėra ir nebus vietos“ organizacijoje. Kas pasikeitė? „Timac Agro Lietuva“ Marketingo projektų vadovas Ramūnas Labazinas į dalį tiesioginių ir konkrečių klausimų (netgi ar dirba skandalą sukėlęs darbuotojas) nepateikė ir patikslino, kad negali komentuoti individualių darbuotojų darbo santykių, personalo sprendimų, atrankos procesų ar vidinių vertinimų. Todėl kyla klausimas, ar viešai deklaruota įmonės pozicija dėl tokio elgesio dera su dabartine situacija, kai su tuo pačiu žmogumi ūkininkai vėl susiduria kaip su bendrovės atstovu. Ką apie tai galvoja patys ūkininkai?

Nors pašnekovų nuomonės kai kuriais aspektais išsiskyrė, beveik visi akcentavo, kad įmonė turėtų laikytis viešai deklaruotų vertybių ir aiškiai komunikuoti savo sprendimus.

„Čia kalba eina apie pačios įmonės įvaizdį“

Ūkininkas Rokas Šlivinskas prisimena, kad pernykštė istorija ūkininkų bendruomenėje sukėlė didelį pasipiktinimą.

„Negalima taip tyčiotis iš ūkininkų, ypač po šalnų. Tas laukas, kuriame buvo filmuota, buvo šalia mano, net nuvažiavau pažiūrėti, ar ten tikrai ne mano“, – pasakoja jis.

Vis dėlto, jo manymu, šiandien svarbiausias klausimas yra ne pats darbuotojas: „Čia kalba eina apie pačios įmonės įvaizdį, kokį ji pati nori kurti. Mes, paprasti žmonės, negalim pasakyti įmonei, priimti tą darbuotoją atgal ar ne, bet žvelgiant iš reputacinės pusės, mano nuomone, tai nėra geras sprendimas.“

R. Šlivinskas pripažįsta, kad žmogus turi teisę suklysti: „Gal antrą šansą ir galima duoti. Bet gal reikėjo pradėti nuo kitokių pareigų toje įmonėje arba perkelti į kitą regioną. Aš būčiau įmonės vadovas – būčiau sukandęs dantis ir vertęsis be jo paslaugų. Bet tai tik mano nuomonė.“

„Jeigu priimi atgal – paaiškink kodėl“

Ūkininkė Jolanta Greinienė (Grey) sako, kad didžiausia problema jai atrodo ne pats sprendimas, o tai, jog jis nebuvo paaiškintas.

„Kas nedaro, tas neklysta. Bet tas poelgis (vaizdo įrašas – aut. pastaba) buvo išties gėdingas ir gana skaudžiai palietė. Ir dabar priimti tą žmogų atgal nepaaiškinus visuomenei... Jeigu nėra kito varianto ir leidi žmogui pasitaisyti, tai reikėtų būti atviresniems, viešesniems, paaiškinti, kodėl tą darai“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Jos nuomone, toks sprendimas silpnina ūkininkų pasitikėjimą: „Manyčiau, tai nepagarba ūkininkams ir tik pinigų darymas. Kažkokios ribos vis tiek turėtų būti. Reikėjo viešo paaiškinimo ūkininkams, kodėl tas žmogus grįžta, gal buvo atliktas koks nors tyrimas įmonėje, gal tam žmogui sustatytas etikos planas ar pan.“

Paklausta, kas šioje situacijoje svarbiau – darbuotojo antra galimybė ar nuoseklus įmonės deklaruotų vertybių laikymasis, ji atsakė nedvejodama: „Būtent įmonės viešai deklaruojamų vertybių laikymasis.“

Ūkininkė taip pat neslepia, kad po pernykščio įvykio nusprendė nebebendradarbiauti su bendrove.

„Komentarų tiesiog nebeturiu“

Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius pasakoja, kad dar prieš skandalą su bendrove planavo organizuoti seminarą ūkininkams apie pažangesnius tręšimo sprendimus.

„Konceptą ruošėme tikrai įdomų, buvo prasidėjusios derybos, bet iš karto po rimtesnių kalbų nutiko tas įvykis. Tad viskas iš karto nutrūko, nes dalis ūkininkų prarado pasitikėjimą ir tą idėją tiesiog nužudėme“, – atskleidžia pašnekovas. Anot jo, sprendimas vėl siųsti tą patį žmogų pas ūkininkus kelia daug klausimų: „Įmonė susigadino visą savo įdirbį. Ir jeigu jie toliau laiko tokį žmogų pas save ir toliau siunčia pas ūkininkus... komentarų tiesiog nebeturiu.“

M. Maciulevičius sako, kad vien reputacijos atkūrimas žemės ūkyje yra sudėtingas procesas: „Ūkininkų bendruomenė nėra tokia didelė ir pasitikėjimas labai svarbu. Įmonės produkcija... Na jie tikrai turi įtikinti ūkininkus, kad jų produkcija, jų atlikti tyrimai tikri ir kad jie duoda rezultatą, ar toks darbuotojas galės tai padaryti?“

M. Maciulevičius sako pasigedęs ir paties darbuotojo reakcijos: „Šis vadybinis sprendimas sukėlė man daug klausimų – kam be reikalo audrinti bendruomenę? Juk tas žmogus ūkininkų tarpe yra užsiklijavęs etiketę. Dar sakyčiau, jeigu jis būtų viešai atsiprašęs, pasakęs, kad nevykusiai pajuokavau, bent kažkokią komunikaciją išleidęs. Bet vienintelė komunikacija, kurią mes iš jo išgirdome buvo tas įrašas su patyčiomis iš svetimo skausmo.“

Nuomonės nebuvo vienodos

Kiek nuosaikesnės pozicijos laikosi ūkininkas Andrius Dirmeikis: „Pažįstu tą žmogų ir už darbo ribų. Mano nuomone, tragedijos nėra. Tai buvo nevykęs juokas netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.“

Tačiau ir jis mano, kad sprendimas pirmiausia atspindi pačios bendrovės požiūrį: „Tai labiau rodo įmonės vertybes ir jos požiūrį į ūkininkus.“

Paklaustas, kas šioje situacijoje svarbiau, A. Dirmeikis atsako: „Manau, kad įmonei labiau reikėtų nuosekliai laikytis savo deklaruojamų vertybių.“

Panašios pozicijos laikosi ir ūkininkas Edas Sasnauskas.

„Aš su jais nedirbu, o jeigu tokį kolektyvą samdosi, tai net nenoriu dirbti ir nedirbsiu“, – sako jis.

Daugumos apklaustų ūkininkų nuomone, svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, ar žmogus gali pasitaisyti, o tai, ar įmonės viešai deklaruojamos vertybės nuosekliai atsispindi jos priimamuose sprendimuose.