Šimtametės Onutės receptas: dienos režimas, kava su tortu vakarais ir gyvenimas tarp buvusios mokyklos sienų

Lazdijų rajono Vidzgailų kaime gyvenanti Ona Žilionienė perkopė šimto metų slenkstį. Didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleido mokykloje, mokydama kaimo vaikus. Vėliau, pradinę mokyklą uždarius, mokyklos pastate gyvena iki šiol.

Šviesaus proto, reikli sau ir aplinkiniams, turinti geležinę valią moteris net ir sulaukusi garbaus amžiaus savo dieną gyvena pagal tikslų ritmą.

O jos sūnus Kazimieras sako: „Gal būtent užsispyrimas ir yra viena iš ilgo gyvenimo paslapčių.“

Į šimtmetį – su daugybe sveikinimų

Šimto metų jubiliejaus proga Oną Žilionienę pasveikino artimieji, krašto žmonės, Būdviečio seniūnė Laimutė Šiuikienė ir Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė, palinkėjusi šimtametei sveikatos, stiprybės ir geros nuotaikos.

Pati Ona sako sulaukusi daugybės sveikinimų ir visiems, kurie ją prisiminė, nuoširdžiai dėkoja.

„Dzūkų žinios“ pakalbino šimtametės sūnų Kazimierą, kuris mielai papasakojo apie mamą, jos gyvenimą, neatsiejamą nuo mokyklos ir vaikų, kalbėjo apie griežtą jos dienotvarkę bei įpročius.

Mokykla tapo ir namais

Ona Žilionienė visą savo darbinį gyvenimą paskyrė pedagoginei veiklai. Ji dirbo pradinių klasių mokytoja Vidzgailų pradinėje mokykloje.

Į šį kraštą moteris kartu su vyru Vytautu atvyko dar jaunystėje iš Marijampolės krašto. Atsirado laisva mokytojos vieta, o vyrui buvo pasiūlytas darbas kolūkyje. Taip prasidėjo šeimos gyvenimas Vidzgailuose.

Ypatinga buvo ir pati jų gyvenamoji vieta – šeima įsikūrė mokyklos pastate. Buvusiame ūkininko dviejų galų name viename kambarėlyje gyveno šeima, o kituose tuo metu vyko pamokos.

Ta pati mokykla ilgainiui tapo ir šeimos namais. Uždarius mokyklą, pastatą šeima privatizavo, tad buvusios mokyklos sienos Žilionių vaikams tapo tikra tėviške.

„Kas dabar nugalės – aš ar skausmas?“

Apie mamą kalbėdamas Kazimieras pirmiausia išskiria jos charakterį. „Ji labai reikli, užsispyrusi. Jeigu ko užsinorėjo, tai tą pasieks“, – sako jis.

Užsispyrimas Oną lydi visą gyvenimą. Moteris kilusi iš Keturvalakių, Vilkaviškio rajono, tad sūnus juokais jos charakterį vadina suvalkietišku.

Tačiau šis bruožas, regis, jai padeda ir dabar. Net kai pradeda skaudėti kojas, Ona nepuola pasiduoti. Ji atsistoja ir eina.

„Štai pradeda eiti, sako – kas dabar nugalės: ar aš, ar skausmas? Tol eina, kol grįžusi pasako: „Aš nugalėjau šiandien“, – mamos atkaklumą pasakoja Kazimieras.

Anot kalbinamo Kazimiero, tokio požiūrio į gyvenimą šimtametė, regis, neketina atsisakyti.

Gyvenimas – pagal laikrodį

Nors amžiaus skaičius įspūdingas, Onos kasdienybė – gana aktyvi ir tiksliai suplanuota.

Kazimieras pasakoja, jog ji keliasi 9.15 val. Po to – maždaug 20 minučių mankšta, pasivaikščiojimas, higienos procedūros. Dienos ritmas griežtas ir beveik nekintantis.

Pusryčiai – labai sotūs. Šimtametė mėgsta pusryčiams kotletus, blynus ar kiaušinienę. Maistą padeda paruošti socialinė darbuotoja, o savaitgaliais atsargomis pasirūpina Kazimiero žmona, gyvenanti Leipalingyje.

„Visą gyvenimą mama mėgo valgyti riebiai ir saldžiai. O iki šiol guvi, pati save apsižiūri“, – šypsosi Kazimieras.

16 valandą Ona valgo sriubą, o vakare – bene maloniausia dienos dalis.

„22 valanda – kava su tortu. Taip visą laiką. O dar ir dienos eigoje labai mėgsta sausainius su varške“, – juokiasi. Šimtametė mėgsta kavą „trys viename“ ir saldumynus, mėgsta žiūrėti televizorių, ypač detektyvus ir kriminalinius serialus. Vienas iš jos mėgstamiausių – „Komisaras Reksas“.

Kartais prie televizoriaus ji užsibūna iki pusės dvyliktos nakties.

„Aš einu miegoti apie 22.30 val., bet mama serialus žiūri dar apie valandą. Pati sprendžia, kada miegoti“, – juokiasi pašnekovas.

Dvi valandos pokalbio telefonu – be vargo

Nors kasdienybė daugiausia sukasi apie namus, maistą ir televizoriaus žiūrėjimą, Ona nuo pasaulio neatsiskyrusi.

Kartą per savaitę ji telefonu pasikalba su ilgamete drauge Genovaite, gyvenančia Kauno rajone. Pokalbiai kartais užtrunka net iki dviejų valandų.

„Kai jau atsisėda kalbėti laidiniu telefonu su drauge, aš porai valandų galiu būti laisvas“, – pasakoja Kazimieras.

Sūnui tai – ne pasiaukojimas, o pareiga

Šalia mamos jau daugiau nei metus gyvena jos sūnus Kazimieras, kuriam pačiam – 72-eji. Kasdien rūpintis šimtamete mama jam nėra kažkokia ypatinga auka ar žygdarbis.

„Paprasčiausiai yra reikalas ir viskas. Čia jokio pasišventimo. Pareiga prižiūrėti mamą. Apie senelių namus dar nėra buvę net kalbos“, – sako jis.

Kas antrą dieną Kazimieras vyksta į Leipalingį pas žmoną. Ji taip pat prisideda prie šeimos kasdienybės – paruošia sriubos, kotletų ir kitokio naminio maisto, kad vyras su mama turėtų ką skaniai pavalgyti.