Į kaimyninę Latviją, Kuržėmės kraštą vykome dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis – reklaminis pranešimas per radiją, esą kaimyninėje šalyje vieną dieną metuose veikia namų kavinės. Reklamoje taip ir pavadinta: “Majas kafeinica dienas”. Kita priežastis – namų kavinių diena vyksta ypatingoje vietoje – Suitų krašte. Suitai – labai įdomi ir nykstanti etninė grupė, išsiskirianti savo kultūra bei papročiais, labiau susijusi su Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija nei su Latvija.

Kartą per metus kepk pyragą!

Prieš beveik dešimtmetį tarp Latvijos savivaldybių, vietos bendruomenių bei Vyriausybės buvo pasiektas susitarimas, kuris virto įdomia tradicija traukiančia tiek vietos keliautojų, tiek atvykstančių iš užsienio turistų dėmesį. Šis susitarimas vadinamas Latvijos fenomenu, nors panašių projektų galima rasti Estijoje, Pietų Europos bei Balkanų valstybėse.

Susitarimo esmė paprasta. Vieną dieną per metus įmonės, muziejai, ūkininkų ūkiai, privačių sodybų kiemai, neteikiantys maitinimo paslaugų ir neužsiimantys svečių priėmimu, virsta improvizuotomis namų kavinėmis. Jų šeimininkai atveria duris ir kiemus visiems. Tuo naudojasi miestai bei miesteliai rengdami savo tradicines šventės. Tačiau “Namų kavinių dienos” daugiau yra centralizuotas visos Latvijos projektas, kurio vadyba ir marketingu užsiima viešoji įstaiga – Latvijos investicijų ir plėtros agentūra. Lankytojai kviečiami į konkrečią Latvijos vietą, konkrečią dieną pasimėgauti kulinariniu pasiūlymu, per maistą pažinti tradicijas bei kultūrą. Kiekviena namų kavinė turi savo unikalų meniu bei istoriją. Rugpjūčio 19 d. namų kavinių dienos veikė Suitų krašte, Vakarų Kuržemėje, Alšvangos (Alsungos) miestelyje ir jo apylinkėse.

Kaip pasakojo viena iš dalyvių, atvykusi į Alšvangą prekiauti namų gamybos bičių produktais, namų kavinių dienų principas toks: kiekvienas ūkis su šeima ar draugais parengia savo specialų pasiūlymą – pasigamintą skanėstą, užkandį, paplotį, pyragą, sriubą, viską, kas patinka. Tinka viskas, jei nori skaniai pavaišinti svečius. Už pietus arba kavą su namų gamybos skanėstu imamas mokėjimas, skirtas produkcijos įsigijimo išlaidoms padengti. Tačiau tai jokiu būdu ne pelno šaltinis, o vienos ar dviejų dienų akcija, orientuota į šeimos ar bendruomenės narių bendradarbiavimą. Už tai neimamas pridėtinės vertės mokestis. Žinodamas iš anksto namų kavinės dienos data savo krašte, kiekvienas ūkis registruojasi specialioje svetainėje, pristato savo namų kavinės pavadinimą bei siūlomus produktus. Būtina pabrėžti specifines skanėsto kultūrines savybes, tradicijas bei istoriją.

Svečiams tai galimybė skaniai pavalgyti, atsiverti šeimininkų svetingumui, pažinti naujus skonius ir pasijusti lyg su močiute kaime. Patiekalų vertė slypi ne tik pamirštuose, senuose receptuose, bet ir produktų šviežume: patiekalo kelyje nuo daržo iki stalo nėra jokios gamyklos ar parduotuvės. Be to, šiais moderniais laikais ūkininkai moka juos paversti šiuolaikiniais, naujoviškais patiekalais, išlaikant tradicinę receptūrą. Namų kavinių svečių taip pat laukia muzikiniai pasirodymai, žaidimai, ekskursijos po ūkį ar amatų dirbtuves ir kita įdomi veikla.

Kiekvienais metais žmonės yra kviečiami apsvarstyti galimybę sukurti namų kavinę, ne nuomoti patalpas, o priimti svečius savo valdoje. Pavyzdžiui, maistą galima patiekti po obelimi, kur yra gražiai padengtas stalas, savo asmeninėje svetainėje arba prie puošnaus gėlyno.

Sodyboje – gyva istorija

Pirmoji mūsų stotelė vienos dienos namų kavinėje – Gāču namuose Alšvangos rajone. Čia įrengtas šeimos etnografinis muziejus. Sodyboje gyveno Zigfidas Kalninis (Zigfrīds Kalniņš 1930 -1998) ilgametis Dramos teatro direktoriaus pavaduotojas. Jei Lietuvos kultūra turi Miltinį, tai Latvija – šviesios atminties – Kalninį, žmogų, kuris bėgant metams iš paprasto scenos darbuotojo virto iškiliu Latvijos kultūros darbuotoju. Daug metų būdamas teatro direktoriaus pavaduotoju, Z. Kalninis buvo spektaklių po atviru dangumi idėjos autoriumi.

Jis gimė būtent čia, 1930 m. „Gāču“ namuose Alšvangos valsčiuje, ūkininkų šeimoje penktas vaikas, bet trečias sūnus. Šeimoje augo aštuoni vaikai.

Tėvų ūkis, kuriame veikia muziejus, gyvuoja nuo Didžiojo maro laikų. Tai liudija tvarto durų staktoje iškaltas skaičius 1788. Dabartinė sodybos šeimininkė – jo sesuo, buvusi Latvių kalbos mokytoja Lidija Jansonė sake, kad “esame penkta karta”. Ūkis buvo gana gerai įsitvirtinęs, ypač klestėjo tarpukario, prezidento Ulmanio laikais. “Mes ir visi mūsų protėviai esame katalikai”, – pasakojo sodybos šeimininkė. Įvažiuojant ir išvažiuojant išnamo kiemo abiejose kelio pusėse įrengti kryžiai – koplytėlės, o prie įėjimo į gyvenamąjį namą – didelis kryžius su Jėzaus atvaizdu. Čia 1935 metais buvo nufilmuotas pirmas Latvijoje vaidybinis filmas „Tėvynė kviečia“. 1949 m. šeima buvo ištremta į Sibirą, Omsko sritį. Zigfridui pavyko laiku išvykti, čekistai jo nerado.

Namų šeimininkė L. Jansonė pasakojo, kad jos mama buvo išsilavinusi moteris, laisvai kalbėjo lietuviškai, vokiškai ir estiškai. Vienas iš šeimos tradicinių patiekalų – kąstinys su bulvėmis, toks pat kaip Žemaitijoje. Receptą jos mama atsivežė iš Lietuvos. Šioje sodyboje rengiami suitų burdoninio (daugiabalsio) dainavimo vakarai bei folkloro festivaliai, filnuojami filmai. Čia buvo apsilankiusi Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga.

Mūsų viešnagės proga jaunosios suitų dainininkės padovanojo dainą “Švyturio” skaitytojams (žr. „Švyturio“ YouTube kanale). Gaču sodyboje galima buvo susipažinti ne tik su Latvijos istorija, kultūra bet ir paragauti nacionalinių suitų patiekalų. Šeimininkai svečius vaišino „pankukais“, t.y. „čirviniais“ blynais, keptais ant ugnies senovinėje „špižiaus“ keptuvėje su sodyboje išaugintomis uogomis. Taip pat čia galima buvo paragauti barščių, lašiniais įdarytų pyragėlių bei naminės duonos. Kartu čia įkurtame muziejuje – gausu tarpukario laikų ūkio rakandų.

Kitoje aplankytoje namų kavinėje, gretimame Eglikiekų kaime pasitiko šeimininkį Inara Veisa. Čia atokioje nuo bet kokio šurmulio visiškoje ramybės oazėje senai niekas nebegyvena. Vyresni ir jaunesni išvyko gyventi į miestus. Pati Inara gyvena Liepojoje. Tačiau sodyboje klesti kaimo turizmo verslas. Norintys atostogų metu patirti visišką atotrūkį nuo civilizacijos, gali apsigyventi moderniai įrengtoje palapinėje su visais patogumais. Inesa svečiams pademonstravo autentiškus suitų nacionalinius rūbus, kuriuos dėvėjo jos seneliai bei siūlė paskanauti ant laužo kepta vištiena, kuri parą buvo marinuota trintuose raudonuosiuose serbentuose.

Trečią vietą aplankėme pačiame Alšvangos miestelyje.

Miestelio centre, sename pastate veikia Maretos Petrovičos tradicinių suitų audinių bei drabužių dirbtuvės. Šeimininkė mielai demonstravo savo gaminius – suitų nacionalines skaras, juostas, vestuvinius apsiaustus, kojines, marškas, šalius. Šie rankų darbo fantastiškai atrodantys gaminiai Latvijoje itin populiarūs ir, norit užsisakyti vieną tokių, reiktų laukti iki pusės metų.

Alšvangoje, kuriame gyvena apie tūkstantį žmonių, yra daug įdomių lankytinų objektų: šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia, kuršių laikus menantis piliakalnis, ant kurio švenčiamos Ligo – Joninės. Visiškai greta – Livonojos ordino pilis, pastatyta keturioliktame amžiuje. Čia kelis šimtus metų gyveno iš Vokietijos kilusių didikų Šverinų dinastija.

Tautos likimą pakeitusi meilės istorija

Pilies muziejaus gidė Irena mums papasakojo meilės istoriją, kuri šimtmečiams nulėmė 20 tūkstančių žmonių bendruomenės likimą.

Anot jos, suitai – latvių etnografinė grupė, kuri gyvena Kuržemės vakaruose. Gausiausia bendruomenė gyvena Alšvangos savivaldybėje. Dar viena, bet mažesnė bendruomenė gyvena Ventspilio savivaldybės Jūrkalnės valsčiuje. Trečia – Kuldīgos savivaldybės Gudeniekų valsčiuje.

Suitų krašto centras – Alšvanga, o latviškai – Alsunga, pirmą kartą paminėta 1230 m. Nuo kitų kaimyninės šalies regionų gyventojų suitai skiriasi savo kultūra, tarme bei tradicijomis. Latvijoje jie laikomi nepatikliais, atsargiais, ambicingais, bet darbščiais, kūrybingais bei tvirto būdo.

Suitai yra kuršiai, tačiau jų likimą kardinaliai 1623 m. Pakeitė Alšvangos valdytojas grafas Johanas Ulrihas fon Šverinas. Būdamas 20 metų jis išvyko mokytis į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę: Vilnių bei Krokuvą, tarnavo Zigmanto Vazos kariuomenėje karininku, vėliau – pačio karaliaus apsaugos komandoje, pasižymėjo kaip narsus karys mūšiuose su maskoliais. Gyvendamas Vilniuje jis įsimylėjo aristokratę Barbarą Konarską. Jausmai buvo tokie stiprūs, kad grafas atsižadėjo liuteronų tikėjimo, priėmė katalikybę, kad galėtų vesti mylimą moterį.

Kartu su žmona į Alšvangos pilį 1634 m. Grafas Ulrihas fon Šverinas atsivežė ir jėzuitų vienuolius. Pagal tuo metu galiojusią tvarką grafo valstiečiai taip pat priėmė katalikybę, pradėjo dėvėti Lietuvos bei Lenkijos stiliaus drabužius. Kodėl ši etninė grupė vadinama suitais, yra kelios versijos. Tačiau pasak muziejaus gidės, arčiausiai tiesos yra viena.

Grafo palyda vadinta Šverino svita. Vėliau, carinės okupacijos metais Šverinų palikuonys išvyko į Prūsiją, tačiau liko bendruomenės pavadinimas „svita“ arba „suita“. Suitų santykiai su kaimyninėmis liuteronų bendruomenėmis visada buvo sudėtingi. Katalikams suitams buvo nepriimtinos santuokos su kitų konfesijų atstovais, todėl stengėsi gyventi uždarose bendruomenėje, o gabesni ir turtingesi mokytis važiuodavo į Lietuvą. Suitai kiekvieną vasarą atvykdavo į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Iš čia atsivežė ir žemaitiškų patiekalų receptų, kuriuos jie gamina iki šių dienų. Tai kraujiniai vėdarai ir kastinys. Tradicinius Kuržemės tautinius drabužius jie praturtino įvairiomis lietuviškomis, žemaitiškomis bei lenkiškomis detalėmis.

Garsiausias suitų folklorinis ansamblis „Suitu sievas“, įkurtas 1955 m garsėja daugiabalsiu burdoniniu dainavimu. 2001 buvo įkurtas suitų etninės kultūros centras rūpinasi šios etninės grupės kultūros paveldo išsaugojimu ir populiarinimu. 2009 metais suitų kultūrinė erdvė įtraukta į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąrašą.

Gintaras Mikšiūnas ("Švyturio laikraštis")