Greičiausiai niekas nesiginčys, kad savo lysvėje užauginta braškė ar ridikas yra kiekvienam skaniausi pasaulyje. Būtent dėl to sodas ar savas daržas daugeliui yra širdyje daigus įleidusi vieta, kurioje galime atrasti ramybę ar tiesiog „suleisti rankas į žemę“.

Įleidęs šaknis į kultūrą bei tradicijas

Sodus, tik pakabinamus, galime sutikti ir mūsų kultūroje. Mums visiems pažįstami šiaudinių stiebelių vėriniai išsiskiria labai aiškia, kartais ypač sudėtinga, tačiau tikslia geometrine forma, kuri byloja apie harmoningai surėdytą pasaulį. 

Pasak tradicinių amatų meistrės Loretos Lichtarovičienės, ruginių šiaudų sodai paprastai buvo rišami svarbiausių metų švenčių – Kalėdų, Velykų proga, taip pat žmogaus gyvenimo virsmams paminėti. Jie buvo kabinami ištaigingiausiose namų vietose. Yra duomenų, kad rišant sodus, seniau būdavo ir buriama. Manyta, kad juose galinčios nutūpti namus laiminančios protėvių vėlės.

L. Lichtarovičienė sako, kad sodų pynimo tradicijos yra gyvos iki šiol: „Sodai ir šiandien vis dažniau užpildo mūsų būtį. Vieni juos naudoja kaip dekorą, kiti tiki sodo apsauginėmis galiomis. Įdomu, kad rišėjų kasmet daugėja, daugėja ir žmonių, įsigyjančių meistrų darbus. Belieka nekantriai laukti UNESCO komisijos sprendimo, ar šiaudiniai sodai bus įtraukti į pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą, nes tokia paraiška jau yra pateikta.“

(ne)Kolektyviniai

Vyresnė karta turbūt dar pamena „praravėtus“ savaitgalius visai šeimai, o kartais ir giminei plušant kelių arų kolektyviniame sode už miesto. Norom nenorom, bet anuomet, esant itin ribotam produktų pasirinkimui, visi stengėsi prasimanyti šviežių, kartais ir pigesnių produktų: nuo bulvių ar morkų iki obuolių, kriaušių ir serbentų. Į tuos kelis arus žemės turėjo tilpti metų atsargos, todėl nenuostabu, kad plušėti tekdavo visą sezoną, o jam pasibaigus veiksmas persikeldavo į virtuves. Raugintų, marinuotų bei troškintų daržovių lentynos užpildydavo sandėliukus ir laukdavo artėjančios žiemos.

Kolektyviniai sodai vėliau pavirto sodų bendrijomis, o ten buvę nedideli, vos kelių kvadratinių metrų namukai, išaugo į nemenkus gyvenamuosius namus, kuriuose buvę sodininkai ėmė kurti savo kasdienybę.

Sodas nėra daržas

Tikrai ne kiekvienas galime tapti ūkininku, tačiau kiekvienas galime būti sodininku. Ir nesvarbu ar turite lysvę prie balkono, ar visą sodą kur nors už miesto, ar tiesiog įdarbinate namuose esančias palanges. Visur galime susikurti savo sodą ir jame šeimininkauti kaip tinkami. 

Pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarėjo sodininkavimas namuose. Sodininkystė yra medžių ir krūmų auginimas, o daržininkystė – daržovių, tad reikėtų tai vadinti ne namų sodu, o daržu/daržininkavimu namuose. Užsiauginti kelias saujas pomidoriukų, ridikėlių, pipirmėčių ar baziliką tapo itin lengva, nes visko, ko reikia, galima įsigyti čia pat, o internetas kupinas patarimų bei idėjų ir pradedantiesiems, ir ekspertams.

Pasak daržo entuziastės Solveigos Pranckūnės, prieš merkiant rankas į žemę, svarbiausia susidaryti planą. „Apgalvokite ką sodinsite, kiek sodinsite ir įsivertinkite turimas priemones. Šiais laikais yra visos galimybės tiek sode, tiek ir namuose auginti ne tik ridikėlius ar pipirmėtes, bet net ir gan egzotiškai skambančiuspersikus ar arbūzus“, – sako S.Pranckūnė. 

Jeigu tai jūsų, kaip sodininko ar daržininko, debiutas, Solveiga pataria vadovautis sėjos kalendoriumi. „Yra skirtingas laikas pomidorams ar cukinijoms sėti, lygiai kaip ir skirtingos substrato rūšys ar persodinimo terminai. Ypač naujais iškeptiems daržo entuziastams patariu kliautis profesionaliai sudarytu paruoštuku, nes improvizacijos šiame užsiėmime kartais gali kainuoti derlių. Daržininkystę galėčiau prilyginti desertų kepimui – viskam savo vieta ir laikas, todėl norėdami pasiekti puikių rezultatų iš pirmo karto – nepatingėkite atlikti šiokių tokių namų darbų“, – sako moteris.