Bažnyčias uždaro, jei nelieka tų, kurie jas lanko

Lietuvos kaimo peizažas neatsiejamas nuo dangų remiančių bažnyčių bokštų. Šimtmečius jie buvo ne tik dvasiniai, bet ir bendruomenių centrai, matę ir krikštus, ir vestuves, ir palydas į amžinybę. Bažnyčios ilgus metus kaimuose buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio gyvenimo, bendruomeniškumo lopšiu. Tačiau šiandien daugelis šių regionų šventovių stovi apleistos. Apleistos ir išore, ir vidumi. Vis garsiau kalbama apie kunigų trūkumą, mažėjančias parapijas ir net bažnyčių uždarymo grėsmę. Tačiau ar tikrai kunigų trūkumas yra pagrindas užsidaryti bažnyčiai? Jūsų dėmesiui – atviras pokalbis apie bažnyčių ateitį kaime su Kauno arkivyskupijos augziliaru ir generalvikaru, vyskupu Sauliumi Bužausku.

Ar bažnyčios įdomios tik senjorams?

Pokalbį pradedant apie didžiausius iššūkius, su kuriais susiduria kaimo parapijos, vyskupas S. Bužauskas nedvejoja – viskas prasideda nuo demografijos. Visoje Lietuvoje gimstamumas yra per menkas, o regionuose, deja, visuomenė sensta itin greitais tempais.

„Didžiausias iššūkis – nedidelės bendruomenės, kuriose daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Jiems ne visada lengva būti aktyviais nariais, o jaunimo palyginti nedaug“, – konstatuoja vyskupas. Šie žodžiai nutapo tipišką šiandienos kaimo parapijos portretą: saujelė senjorų, kuriems fizinės jėgos nebeleidžia aktyviai įsitraukti į bažnyčios gyvenimą, ir beveik nematomas jaunimas, savo ateitį susiejęs su miestais ar užsieniu.

Bažnyčia, kadaise buvusi kaimo širdimi, pamažu tampa garbingos praeities muziejumi, kurį vis rečiau aplanko gyvybę nešantys žmonės.

Ši realybė neišvengiamai susijusi su kunigų stygiaus problema. Tačiau vyskupas S. Bužauskas pabrėžia esminį, dažnai nutylimą aspektą. Paklaustas, ar yra tekę uždaryti bažnyčią, nes nebuvo kunigo, dirbančio joje, jis atsako tiesiai:

„Dėl kunigų trūkumo bažnyčios paprastai neuždarinėjamos. Kai kur kunigas bent per didžiąsias šventes gali atvykti ir surengti pamaldas. Bažnyčias uždaro, jei nelieka tų, kurie jas lanko“.

Kol yra bent maža, bet gyva ir melstis norinti bendruomenė, Bažnyčia ieškos būdų, kaip ją pasiekti. Tačiau kai bažnyčios durys varstomos tik per Kalėdas, Velykas ar artimojo laidotuves, kai į sekmadienio Mišias susirenka vos keli žmonės, pats šventovės egzistavimas praranda prasmę. Kunigas gali atvykti, bet kam aukoti Mišias, jei nėra kam jų klausyti?

Kasmet kunigais tapti pasiryžta vos keli vyrai

Nors pagrindinė problema – tikinčiųjų mažėjimas, kunigų stygius yra akivaizdus.

Statistika, deja, negailestinga.

„Kasmet į kunigų seminariją įstoja vos keli kandidatai. Jau keli metai tas skaičius nesiekia nė dešimties vyrų. Reikėtų, kad kasmet įstotų mažiausiai dešimt, dvylika kandidatų ir visi sėkmingai baigę studijas priimtų kunigystės šventimus“, – sako Vyskupas.

Jis primena, kad kunigų poreikis neapsiriboja vien parapijomis. Jei tik būtų dvasinį kelią pasirenkančių vyrų daugiau nei dabar, jie galėtų rinktis ir daugiau tarnystės rūšių, ne tik klebonauti bažnyčioje.

„Jei kunigų būtų daugiau, nei parapijoms reikia, tuomet būtų galimybė rinktis misijų sritis. Kunigai dirba ne tik parapijose. Jų reikia kapeliono pareigoms mokyklose, ligoninėse, įkalinimo įstaigose, kariuomenėje ir pan.“.

Sekmadieniai kunigams tampa maratonu tarp bažnyčių

Šiandien, kai trūksta dvasininkų net pagrindinėms funkcijoms atlikti, tokios tarnystės tampa prabanga. Pasekmės jaučiamos visur, ypač provincijoje.

„Trūkstant kunigų dažnai vienam tenka aptarnauti 2–3 parapijas“, – sako vyskupas. Tai reiškia, kad kunigo sekmadienis virsta logistiniu maratonu, skubėjimu iš vienos bažnyčios į kitą. Tai neišvengiamai atsiliepia sielovados kokybei.

„Kai kunigui tenka per vieną šventadienį, liturginę iškilmę aplankyti keletą parapijų, atsiranda skubėjimo, ne visada skiriama tiek laiko būti su žmonėmis, kiek reikėtų, kelis kartus tą pačią dieną švenčiant iškiliausius tikėjimo įvykius gali kilti apsipratimo, paviršutiniškumo pavojus“, – apie žmogiškąjį nuovargį ir dvasines rizikas kalba vyskupas S. Bužauskas.

Kunigas nebėra tik bendruomenės ganytojas, bet ir „greitosios dvasinės pagalbos“ teikėjas, kuris atvyksta, atlieka liturgiją ir skuba toliau. Tokiomis sąlygomis sunku kalbėti apie gilų ryšį su parapijiečiais, asmeninį palydėjimą ar nuoširdų bendravimą po pamaldų.

Kėdainiai – ne išimtis. Nors čia turime net septyniolika parapijų, jose dirba vos septyni klebonai. Tik du iš jų dirba vienoje parapijoje, visi kiti aptarnauja dvi, tris ar net keturias parapijas.

Tenka prisitaikyti: gali nebelikti sekmadienio Mišių

Susidūrusi su šiais iššūkiais, Bažnyčia yra priversta ieškoti kūrybiškų ir kartais neįprastų sprendimų. Vienas jų – liturginio laiko peržiūra.

„Jei kunigų truks, daugelyje parapijų kils pavojus sekmadienio Eucharistijos šventimui. Tikriausiai žmonėms reikės priprasti kai kur į Šv. Mišias ateiti ne sekmadienį, o šeštadienio vėlyvą popietę ar vakarą. Pagal liturgines nuostatas tada jau pradedamas švęsti sekmadienis“, – aiškina vyskupas.

Tai pragmatiškas būdas vienam kunigui per savaitgalį aplankyti daugiau bendruomenių. Tačiau kaip į tai sureaguos senyvo amžiaus žmonės, kurie yra bažnyčių pagrindiniai svečiai, dar klausimas…

Be to, siekiant, kad kuo daugiau žmonių galėtų dalyvauti svarbiose šventėse, imamasi ir kitų pakeitimų.

„Bažnyčios vadovai nuolat atsižvelgia į žmonių situaciją ir ieško būdų kaip padėti jiems išlaikyti bendrystę su Dievu. Pavyzdžiui, kai kurios šventės keliamos į sekmadienį, kad visiems būtų patogiau dalyvauti“, – sako dvasininkas.

Tačiau didžiausias neišnaudotas potencialas slypi pačiose bendruomenėse – pasauliečiuose. Vyskupas pabrėžia, kad tikinčiųjų vaidmuo šiandien yra svarbesnis nei bet kada anksčiau. Jau dabar matomi pozityvūs pavyzdžiai, kur patys parapijiečiai stoja šalia klebono, padeda jam buities, bažnyčios priežiūros darbuose.

„Kai kuriose parapijose žmonės labai aktyvūs, patys apsiima prižiūrėti šventorių, valyti bažnyčią, kunigui palieka tik liturginį šventimą“, – džiaugiasi vyskupas.

Pasauliečių įsitraukimas gali būti kur kas gilesnis nei vien ūkiniai reikalai.

„Pasauliečiai gali būti aktyvesni bažnyčių, šventoriaus, parapijos namų tvarkytojai. Dažnai gali organizuoti ir pamaldas be kunigo: melstis Rožinio malda, giedoti Marijos valandas, litanijas ir pan. Tai labai telkia bendruomenę, skatina sąmoningumą, paruošia Eucharistijos šventimui ir padeda jį dar labiau branginti“, – ragina S. Bužauskas.

Būtent tokios iniciatyvos gali išlaikyti parapijos gyvybę net ir tais sekmadieniais, kai kunigas atvykti negali.

„Pagal galimybes į visas bažnyčias atvyksta kunigai iš kitų parapijų, kad sekmadienį tikintieji galėtų dalyvauti liturgijoje. Patiems tikintiesiems ir jų artimiesiems taip pat reikia ieškoti galimybių kaip vykti į miestelius, kuriuose pamaldos dažnesnės“, – sako jis, kartu apeliuodamas ir į pačių tikinčiųjų sąmoningumą bei aktyvumą.

Bažnyčia gali ir vėl tapti bendruomeniškumo židiniu – tereikia gyventojų noro

Nepaisant visų sunkumų, vyskupas pabrėžia ir būtinybę ieškoti sprendimų, kaip užtikrinti dvasinį patarnavimą.

Vienas Bažnyčios atsakų į kunigų trūkumo krizę – bendra ir nuolatinė malda.

„Šiais krikščionybės Jubiliejaus metais visose Lietuvos vyskupijose Eucharistijos šventimo pabaigoje meldžiamės už naujus pašaukimus į kunigystę. Tai kreipinys ne tik į Dievą, bet ir kvietimas visiems tikintiesiems melstis ir svarstyti šią temą, ugdyti pašaukimų kultūrą, palaikyti tuos, kurie galėtų pasirinkti šį kelią“, – pabrėžia vyskupas.

Tačiau bendruomenės vaidmuo neapsiriboja malda. Reikia ir žmogiško solidarumo. Bendruomeniško požiūrio į savo artimą, kaimyną. Į žmogų, gyvenantį šalia, kuris nori, bet negali nuvykti į pamaldas. Į žmogų, kuris gyvena šalia, kuriam reikia kunigo palaiminimo, bet kunigas to nė nežino. O jei tik žinotų, jei tik jam kas praneštų – jis atvyktų ir suteiktų dvasinės tvirtybės ir, jei reikia, sakramentų.

„Kai vyskupas ar dekanas lanko parapijas, pagal galimybes susitinka su žmonėmis, bendrauja, išklauso jų įžvalgas. Diskusijose dažnai kyla liūdnos mintys apie mažėjimą. Reikėtų, kad kaimo bendruomenės būtų labiau solidarios, vieni kitus daugiau lankytų, kaimynai pasirūpintų tais, kurie negali patys atvykti į pamaldas ir jiems padėtų. Tiek daug sergančiųjų dar lieka vieniši, be ligonių Sakramento, Šv. Komunijos, Išpažinties“, – liūdesio neslepia vyskupas.

Vyskupo kelias: nuo abejonių iki tvirto „Taip!“ Dievui

Galiausiai, kalbėdamas apie pašaukimus, vyskupas S. Bužauskas pasidalina ir savo asmenine istorija, kuri gali įkvėpti ne vieną abejojantį jaunuolį. Jo kelias į kunigystę nebuvo tiesus ir paprastas. Jame buvo ir pasauliečio gyvenimo, ir klausimų, ir dvejonių.

„Į kunigystės pašaukimą atsiliepiau būdamas 29 metų, baigęs kitus mokslus, jau sėkmingai dirbdamas ir savarankiškai gyvendamas. Šį pašaukimą padėjo atpažinti kiti žmonės, bendruomenė, kurie vis primindavo apie tokią misiją. Širdyje vis svarstydavau ir vis atmesdavau šį kelią, kol galiausiai nuvykau į rekolekcijas ir pasakiau: „Taip!“ – atvirauja ganytojas.

Jo patirtis rodo, kad Dievo kvietimas gali ateiti netikėtai, net ir tada, kai gyvenimas, atrodytų, jau sudėliotas į vėžes.

„Pašaukimas – tai gilus širdies troškimas, kuris pranoksta žmogaus mintis, skaičiavimus, planus. Dievas švelniai ir kantriai kalbina per maldą ir gilias mintis, per trauką liturgijai, Jo Žodžiui“, – sako jis.

Jaunuoliams, svarstantiems šį kelią, vyskupas žada prasmingą ir dinamišką gyvenimą: „Kunigystė – labai įdomus ir įvairių netikėtumų pilnas kelias. Šioje tarnystėje niekada nebus nuobodu“.

Vyskupo tarnystė, kaip jis pats pripažįsta, yra kitokia, reikalaujanti daugiau administracinių gebėjimų.

„Vyskupo tarnystei skiria Popiežius. Čia jau daugiau administracinio darbo, planavimo, posėdžių, tenka rūpintis ne tik nedidele žmonių grupele, bet aprėpti vyskupiją, bendradarbiauti su kitais vyskupais“.

Baigdamas pokalbį, vyskupas S. Bužauskas kreipiasi į visus tikinčiuosius, tiek tvirtus, tiek abejojančius, su giliu ir esminiu kvietimu atverti širdis Dievo vedimui.

„Visus, kurie išgyvena Dievo kalbinimą per sąžinę, per maldą kviečiu drąsiai atsiliepti ir dovanoti jėgas ir gyvenimą Dievui bei žmonėms. Kas gali būti nuostabiau, nei padėti žmonėms atrasti tai, kas amžina? Tikintis, Dievui atsiliepiantis žmogus nepraras nieko nei šiame pasaulyje nei amžinybėje. O jei Dievui būsime abejingi, neieškosime tiesos, prasmės, prarasime ir šį pasaulį ir amžinąjį. Tikėjimą turime visi, tik ne visi jo centre pastatome Dievą. Linkiu kiekvienam atpažinti Dievo ženklus ir pasakyti Jam taip visu savo gyvenimu“.

Prisimindami šį vyskupo linkėjimą nepamirškime, kad kaimuose bažnyčios nors ir tuštėja, bet jos kantriai laukia savo tikinčiųjų. Net ir tada, kai iš gero gyvenimo žmonės Dievą pamiršta, bažnyčiose budintys Dievo tarnai visada pasiruošę priimti, padėti bėdoje ir pasidžiaugti laimėje.  Neatstumkime jų, o ypač šiais neramiais laikais.