Kodėl pasaulio pieno lyderiai šiandien daugiau kalba apie pelningumą negu apie produktyvumą?

Pieno sektorius ilgą laiką gyveno gana paprasta logika – daugiau pieno reiškia daugiau pajamų. Todėl daugelį dešimtmečių pagrindiniai klausimai sukosi apie produktyvumą: kaip iš karvės gauti daugiau pieno, kaip padidinti primilžį iš hektaro, kaip auginti didesnes bandas ir efektyviau išnaudoti turimus išteklius. Tačiau panašu, kad pasaulio pieno sektorius pamažu keičia prioritetus.

Šių metų pavasarį konsultacijų bendrovė McKinsey & Company paskelbė aštuntąją kasmetinę pieno sektoriaus vadovų apklausą „The Dairy Industry’s 2026 Playbook: Protect Margins, Pursue Growth“. Tyrime dalyvavo daugiau kaip du šimtai pieno sektoriaus vadovų iš Jungtinių Valstijų ir Europos, o papildomai buvo atliktas keturiasdešimt vienas giluminis interviu su aukščiausio lygio vadovais. Tyrimo tikslas buvo suprasti, kokius svarbiausius iššūkius ir galimybes šiandien mato pieno sektoriaus lyderiai.

Rezultatai verčia susimąstyti. Didžioji dalis apklaustųjų nekalba apie būtinybę gaminti daugiau pieno. Daug dažniau kalbama apie pelningumo išsaugojimą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulki formuluotės detalė. Tačiau iš tikrųjų tai rodo labai svarbų mąstymo pokytį. Kai sektorius orientuojasi į produktyvumą, pagrindinis klausimas yra, kaip padidinti gamybą. Kai sektorius orientuojasi į pelningumą, pagrindinis klausimas tampa, kaip iš kiekvieno pagaminto pieno kilogramo sukurti daugiau vertės. Tai nėra tas pats.

Daugiau pieno nebūtinai reiškia daugiau uždirbtų pinigų

Pastarieji keleri metai pieno sektoriui buvo prieštaringi. Daugelyje pasaulio regionų pieno gamyba augo. Buvo investuojama į naujas fermas, modernias technologijas, produktyvesnę genetiką ir efektyvesnius pašarus. Tačiau kartu augo ir sąnaudos. Brango energija, logistika, statybos, įranga, darbo jėga. Daugelyje šalių didėjo ir reguliaciniai reikalavimai. Todėl nemaža dalis pieno sektoriaus įmonių susidūrė su situacija, kai apyvarta augo, tačiau pelningumas ne. Būtent šią tendenciją ir atskleidė McKinsey tyrimas.

Didelė dalis apklaustų vadovų nurodė, kad pagrindinis jų prioritetas artimiausiais metais yra ne spartesnis augimas, o maržų apsauga. Kitaip tariant, sektorius pradeda suprasti, kad svarbu ne tik tai, kiek pieno pagaminama, bet ir kiek pinigų lieka po visų sąnaudų.

Ar produktyvumo era baigiasi?

Tikrai ne. Produktyvumas išlieka vienu svarbiausių pieno ūkio konkurencingumo veiksnių. Tačiau keičiasi požiūris į tai, ką apskritai vadiname produktyvumu. Dar visai neseniai produktyvumas dažniausiai buvo matuojamas pieno kilogramais vienai karvei. Šiandien vis dažniau vertinama daug platesnė sistema.

Kiek pieno pagamina vienas darbuotojas? Kiek kainuoja pagaminti kilogramą pieno? Kiek laktacijų karvė išbūna bandoje? Kiek pašarų reikia vienam kilogramui pieno? Kiek laiko vadovų komanda skiria problemų gesinimui, o kiek – strateginiam valdymui? Šie klausimai tampa ne mažiau svarbūs už primilžį. Iš esmės produktyvumas vis dažniau suprantamas kaip gebėjimas efektyviai valdyti visą sistemą, o ne tik maksimaliai padidinti vieną rodiklį.

Baltymai – naujasis augimo variklis

Tyrimas atskleidė dar vieną įdomią tendenciją. Paklausus sektoriaus vadovų, kokia vartotojų tendencija šiandien turi didžiausią įtaką pieno rinkai, dažniausiai buvo minimas ne tvarumas, ne augaliniai produktai ir ne gyvūnų gerovė. Pirmoje vietoje atsidūrė baltymai. Visame pasaulyje auga aukšto baltymingumo produktų paklausa. Vartotojai vis dažniau ieško maisto produktų, kurie padėtų ilgiau išlaikyti sotumą, palaikyti fizinį aktyvumą ar sveiką senėjimą.

Todėl pieno sektorius vis daugiau investuoja į produktus, kuriuose svarbiausia tampa ne pieno kiekis, o jo sudėtis ir sukuriama vertė. Tai svarbus signalas ir pieno gamintojams. Ateityje konkurencinį pranašumą gali lemti ne vien tik gamybos apimtis, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos poreikių.

Technologijos, kurios padeda uždirbti

McKinsey tyrime daug dėmesio skiriama ir dirbtiniam intelektui. Tačiau įdomu tai, kad dauguma sektoriaus lyderių į dirbtinį intelektą žiūri ne kaip į madingą technologiją, o kaip į priemonę geresniems sprendimams priimti. Šiandien fermose ir perdirbimo įmonėse surenkama milžiniški kiekiai duomenų. Tačiau vien duomenų rinkimas dar nesukuria vertės.

Vertė atsiranda tada, kai duomenys padeda greičiau pastebėti problemą, tiksliau prognozuoti rezultatus arba priimti ekonomiškai naudingesnį sprendimą. Todėl technologijų diegimo sėkmę vis dažniau lemia ne įrangos kiekis, o gebėjimas ją panaudoti pelningumui didinti.

Ką tai reiškia Lietuvos pieno ūkiams?

Lietuvos pieno sektorius dažnai diskutuoja apie pieno kainą, gamybos savikainą ar investicijų poreikį. Tai svarbūs klausimai. Tačiau pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vien jų gali nepakakti. Pasaulio pieno lyderiai šiandien vis dažniau klausia ne „kaip pagaminti daugiau pieno?“, o „kaip išlaikyti didesnę vertę iš kiekvieno pagaminto pieno kilogramo?“.

Šis skirtumas gali atrodyti nedidelis, tačiau būtent jis keičia investicinius sprendimus, veisimo strategijas, technologijų pasirinkimą ir viso ūkio valdymo filosofiją. Galbūt todėl šiandien svarbiausias klausimas pieno sektoriui jau nėra, kiek pieno pagaminsime rytoj. Svarbiausias klausimas tampa, kiek vertės sugebėsime sukurti iš to pieno, kurį jau gaminame.