Grybautojai džiaugiasi pirmaisiais grybais

Socialiniuose tinkluose jau galime pamatyti užfiksuotus pirmuosius grybautojų laimikius. Tiesa, jie dar labai menki, bet džiaugsmo – daug. Rasti pirmieji paberžiai, ragauta ir šviežių voveraičių. „Ar grybingi metai bus?“ – klausiu mokytojo Jono Malinausko. Pernai jo prognozės – pasitvirtino.

Jau ragavo pirmųjų voveraičių

Pakalbintas mokytojas, gidas Jonas Malinauskas juokiasi: „Jeigu neatspėsiu, bus blogai“. Tačiau tuoj sako: „Šiemet grybų bus, tai labai gerai. Metai bus grybingi“.

Tiesa, įspėja, kad yra viena problema – tai drėgmės trūkumas. Anot jo, šiemet drėgmė pasiskirstys netolygiai. „Vienuose regionuose drėgmės bus perteklius, kitur jos truks“. Kaip žmonės sako, jau čia nuo Dievulio priklausys, ar jis lietaus duos.

O ar pas mus, Dzūkijoje, bus grybų? „Dzūkijoje užteks grybų, – tvirtina pašnekovas. – Tik baravykų gal nebus tiek, kiek mes norėtume“. Tačiau tai – ne naujiena. Baravykų pastaraisiais metais Dzūkijoje mažėja. „Baravykai per daug šilumos nemėgsta, o kadangi pas mus šilčiau, tad jie traukiasi, kur vėsiau – į Lietuvos šiaurę, į Pasvalį, į Biržus“, – aiškina. Kol kas baravykams dar gerokai per anksti augti, nors, anot J. Malinausko, jau gali vienas kitas išdygti. „Tačiau jų dygimo laikotarpiu bus karšta ir sausa“, – mano. Tad miško pulkauninkų šiemet neprisirinksime daug. Toks J. Malinausko spėjimas.

Voveraičių jau yra Varėnoje. J. Malinauskas jų ragavęs, šiųmečių, šviežių. „Jau ne tik mačiau, bet ir ragavau. Ne tiek, kad privalgyčiau sočiai, bet paragauti šviežių teko“, – nustebina jis.

Paberžių šiemet dar nerado, bet visai tikėtina, kad jau galima rasti, tuo labiau, kad jie auga ne po vieną. „Jei jau pradėjo, tai ir augs – kur daugiau šilumos, kur drėgmės pakankamai“, – sako.

Po mišką verta pasivaikščioti, grybauti – nebūtina

„Grybiena miške šiemet gerai peržiemojo, jau pradeda vegetuoti“, – pastebi. Grybų tikrai bus. Tačiau kol kas į mišką pataria eiti ne dėl grybų. „Tai puikus metas pasivaikščioti, pabūti gamtoje, vaistažolių pasirinkti, nes labai daug vaistingųjų augalų žydi, pats metas juos rinkti, o ir grynu oru pakvėpuoti pravartu – žydi pušys, o tai puikus vaistas. Gal ir kokį grybą netyčia bus galima surasti“, – pataria.

Grybauti nemokame – neturime saiko

Atkreipia dėmesį, kad grybauti vis tik nemokame ir neišmokstame. „Kai pradedame grybauti, saiko jausmą prarandame“, – teigia J. Malinauskas. Anot jo, tokie esame vieninteliai. Kaimynai gi moka. „Ir gudai, ir lenkai, ir latviai, ir vokiečiai renka tik tiek, kiek žmogui reikia. O mes renkame, ir kuo daugiau. Jei prisirinkau pintinę, būtinai dar ieškosiu ir kitą pririnksiu, jei dar yra, nepaliksiu, prisikrausiu pilną bagažinę. Reikia – nereikia, bet rinksiu, o paskui gegužės ar birželio mėnesį reikia išsivalyti šaldiklius: pernykščius užšaldytus grybus tiesiog išmetame“, – dėsto. Pasako karčią tiesą: „Kuo daugiau grybų rinksime, tuo jų Lietuvoje labiau mažės“.

Kita problema: jeigu miške pamatėme seną, peraugusį grybą, vietoj to, kad jį paliktume, būtinai turime paspirti koja. „Ypač iš miesto atvykę jaunos šeimos su mažais vaikais taip elgiasi. Tėveliai net pademonstruoja, kaip tokius grybus spardyti“, – pastebėjęs ne kartą ir ne du. Tarsi praeiti miške pro peraugusį grybą neįmanoma, lyg būtų maža vietos, reikia jį paspirti. Pamatę išspardytus grybus, dažnas supranta, kad grybų yra, o ir grybautojų jau šioje vietoje būta. „Kuo mes grybų daugiau spardome, tuo sporų išbyra mažiau ir… grybų mažėja“, – pastebi.

„Ačiū Dievui, yra priimtas įstatymas: voveraites galima rinkti pagal dydį. Visai mažyčių negalima rinkti“, – primena. Dabar jau grybautojai linkę visai mažų nerinkti, o anksčiau, sako, kad jei jau randa vieną, tai net samanas ištaršo beieškodami daugiau ir ima visas iš eilės, net labai mažas. „Atrodo, kad samanos kaip šernų išknistos, o tai juk grybautojų darbas. Tai tikrai ne šernai, nes jiems tokiose vietose nėra ko ieškoti“, – sako.

Dineta Babarskienė ("Dzūkų žinios")