Ignalinos sengirės rauda – balsas, žadinantis tautos sąžinę

Nuo seniausių laikų miškas lietuviui buvo ne tik gamtos dalis, bet ir šventovė. Giriose degė aukurai, slėptasi nuo priešų, jose gimė dainos ir pasakos, iš jų kilo mūsų tapatybė. Giria – tai ne medžiai, o gyva laiko atmintis, šimtmečiais besikaupusi tautos siela. Kai ši atmintis naikinama, laistoma dvasiniu krauju, tyliai ištrinamas ryšys ir žmogiškumo pamatas mumyse. 

Ignalinos tragedija – Pašiekščio miškas

Ignalinos miesto pakraštyje, Daugėliškio girininkijos 265 kvartale, prie Šiekščio (Žaliojo) ežero, šių metų rudenį buvo vykdomi atrankiniai sanitariniai kirtimai. Tai teritorija, kuriai vietos bendruomenė siekė suteikti sengirės statusą – maždaug dešimties hektarų miško masyvas, kuriame auga šimtamečiai ąžuolai, pušys, eglės, liepos. Miškas, kuris buvo ir miesto poilsio zona, tapo sunkiosios technikos valksmų ir provėžų labirintu. Kelių metrų pločio pravažiavimai sužalojo dirvožemį ir reljefą, dalis sveikų, vertingų medžių – iškirsti.

Ignalinos Trečiojo amžiaus universiteto Gamtos fakulteto nariai jau nuo 2022 m. rinko duomenis apie šiuos ir kitus Ignalinos miesto teritorijoje esančius medžius, matavo jų perimetrus, fiksavo vertingus egzempliorius. Iniciatyvos autorius Artūras Kacevičius su bendraminčiais siekė, kad šie medžiai taptų vietinės reikšmės gamtos paminklais, o pats Pašiekščio miškas būtų paskelbtas saugomu. Tačiau 2025 m. rugsėjį miškininkai, turėdami leidimą (Nr. 32507249), iškirto vienuolika šimtamečių eglių ir kitų medžių.

„Kelmai iki metro diametro liudija, kad šie medžiai nebuvo ligoti“, – pasakojo specialistai, pakviesti į įvykio vietą. Kirtimų metu sunaikinta paklotė, pažeisti jauni medeliai, o šlaitams gresia erozija, panaši į tą, kuri ištiko Gedimino kalną Vilniuje.

Bendruomenės balsas

Matydami beatodairišką miško niokojimą, spalio 23 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje senjorai ir visuomenininkai surengė renginį – peržiūrėjo M. Čepulio filmą apie sengires ir aptarė, kaip apginti tai, kas dar liko. Į susitikimą atvyko žinomi gamtosaugos specialistai: Andrius Gaidamavičius, dr. Bronius Šablevičius, Mindaugas Docaitis bei Ignas Kavaliauskas – kūrėjas, dainomis ne kartą sustabdęs neteisėtus kirtimus (visuomeninės organizacijos „Girios inspekcija“ atstovai).

Po diskusijos buvo surašytas skundas LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, LR Aplinkos ministrui ir Valstybinių miškų urėdijai, kurį pasirašė 31 Ignalinos rajono gyventojas (skaitykite 2 psl.). Jie prašo sustabdyti visus sanitarinius kirtimus miesto rekreaciniuose miškuose, įvertinti jų pagrįstumą ir užtikrinti, kad ateityje bendruomenė būtų įtraukiama į sprendimų priėmimą.

Miškas – gydytojas, kineziterapeutas, dvasininkas

Miškas nėra tik mediena. Tai gyvas organizmas, kuris valo orą, kaupia anglį, reguliuoja klimatą, o žmogui – gydo kūną ir sielą.

Dar 1980-aisiais Japonijos gydytojai sukūrė sąvoką „Shinrin-yoku“ – miško maudynės, kuri šiandien taikoma kaip oficiali terapijos forma. Moksliniai tyrimai patvirtina: buvimas miške mažina streso hormonų kiekį, gerina kraujotaką, stiprina imuninę sistemą, ramina širdį ir net atkuria emocinį stabilumą. Kinijoje miško terapija įtraukta į valstybinės reabilitacijos programas, o Europoje ji tampa vis populiaresne sveikatingumo ir psichologinės reabilitacijos kryptimi.

Ignalina turi visus privalumus tapti miško terapijos ir sveikatingumo taku. Šiekščio pakrantės miškas – ideali vieta, kur žmogus galėtų vaikščioti, kvėpuoti, stebėti, klausytis. Toks takas galėtų šalia Palūšę su LŽSC dviračių trasos – jungtis tarp žmogaus ir gamtos, tarp kūno ir dvasios. Tik tam reikia vieno – kad miškas būtų paliktas gyvas. Dar visai neseniai tarp mūsų buvo žmogus, kuris šia idėja gyveno ir tikėjo – Ignalinos bendruomenės šeimos gydytojas, laikraščio „Mūsų Ignalina“ priedo SVEIKATA kūrėjas Artūras Jasiulis. Kartu su bendraminčiais jis brandino planą įkurti mini reabilitacijos centrą Ignalinos krašte, kur gamta ir mokslas išvien veiktų vardan žmogaus sveikatos.

Prieš penkerius metus, išgirdęs apie Japonijos mokslininkų įrodytą miško terapijos naudą, jis sakė: „Mes turime viską, ko neturi ir nemato kiti – tik reikia tinkamai tam pasiruošti startui.“ Deja, Artūras Jasiulis šios svajonės įgyvendinti nespėjo. Tačiau liko tie, kurie svajojo kartu. Ir galbūt viena iš vietų, kur jo vizija galėtų atgimti, yra būtent ši Ignalinos sengirė – vieta, kur žmogus sveiksta ne nuo vaistų, o nuo ramybės, kur miškas tampa gydytoju, kineziterapeutu ir dvasininku viename.

Tegul ši sengirė išlieka gyva – kaip gydanti šventovė, kur žmogus randa ne tik sveikatą, bet ir save.

Miškas – tautos gynybos linija

Šiandien daug kalbame apie valstybės gynybą, tačiau pamirštame, kad miškas visada buvo mūsų pirmoji tvirtovė. Čia lietuvis slėpėsi nuo okupantų, čia kūrėsi partizanai, čia išsaugota tautos gyvastis. Kaip taikliai pasakė Vincas Mykolaitis-Putinas, versdamas A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ – „Lietuvių tauta išėjo iš girių.“ Jei neteksime girių – neteksime ir šaknų, iš kurių ši tauta išaugo. Ar ne kartojame tų pačių klaidų, kurias darė okupantai, iškirtę ir išvežę mūsų miškus Pirmojo pasaulinio karo metais?

Galbūt tik dabar, kai patys kertame savo sengires, tampame okupantais patys sau?

Kaip šlama amžinybė

Miškas yra gyvybė. Tai mūsų kvėpavimas, atmintis ir malda. Jis kantriai tylėjo, kai mes pjūklais ir traktoriais raižėme jo širdį. Bet Dievas, mylėdamas žmogų, ilgai siunčia įspėjimus – švelniai, per paukščio giesmę, vėjo šnaresį, per tylų sąžinės balsą. Tik mes dažnai jų nebegirdime. Belieka tikėtis, kad dar ne per vėlu. Gal dar suspėsime išgirsti, kaip šlama amžinybė.