Kodėl „Feta“ negali būti pagaminta Lietuvoje, o „Liliputas“ Italijoje?

Ar Lietuvoje pagamintą sūrį galima pavadinti „Feta“? O bet kur Prancūzijoje pagamintą putojantį vyną - „Champagne“? Ne. Kaip ir italai negalėtų savo pagaminto sūrio pavadinti lietuvišku „Liliputu“. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad šie gerai žinomi pavadinimai yra saugomi visoje Europos Sąjungoje (ES), o jų naudojimui taikomos griežtos taisyklės. 

Sūris „Džiugas“, „Lietuviškas skilandis“, Parmos kumpis, „Champagne“, „Feta“ - nors šie produktai labai skirtingi, juos vienija ES maisto kokybės sistemos. Jos teisiškai saugo autentiškus maisto produktus ir gėrimus, išsiskiriančius savo kilme ar tradiciniu gamybos būdu, nuo klastojimo bei garantuoja griežtą gamybos kontrolę. VMVT paaiškina, ką reiškia ant tokių produktų matomi SKVN, SGN ar GTG ženklai ir kaip juos atpažinti. 

Kai produkto išskirtinumą lemia jo kilmė 

Maisto produktai su saugoma geografine nuoroda (SGN) arba saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) pasižymi ypatingomis savybėmis, kurias nulemia jų pagaminimo ar žaliavų auginimo vieta. Tam įtakos gali turėti konkrečios vietovės klimatas, dirvožemis, naudojamų žaliavų savybės, taip pat iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, ilgametė gamybos metodų bei receptūrų patirtis. 

Vienas lietuviškų pavyzdžių - sūris „Džiugas“, įtrauktas į Saugomos geografinės nuorodos (SGN) sistemą. Europos Komisija jo pavadinimą į oficialų registrą įtraukė 2019 metais. Tai reiškia, kad sūris turi išskirtinį ryšį su konkrečia geografine vietove - Telšių regionu. Kad produktas gautų šį ženklą, bent vienas jo gamybos etapų - gamyba, perdirbimas ar paruošimas  privalo vykti būtent toje teritorijoje. 

Parmos kumpis („Prosciutto di Parma“) priklauso Saugomos kilmės vietos nuorodos sistemai (SKVN). Tai viena griežčiausių ES maisto kokybės sistemų - ji reikalauja, kad visi procesai, nuo kiaulių auginimo ir šėrimo iki kumpio sūdymo bei ilgalaikio vytinimo, vyktų tik griežtai apibrėžtame Parmos regione Italijoje. 

Tokiai pat sistemai priklauso ir „Champagne“. Teisiškai šiuo vardu gali vadintis tik tas putojantis vynas, kurio vynuogės užaugintos ir pats gėrimas pagal tradicinį metodą (Méthode Champenoise) pagamintas išskirtinai Šampanės regione Prancūzijoje. 

Kodėl sūrio „Feta“ negalime pagaminti Lietuvoje? 

Geografinių nuorodų sistema saugo vyno, spiritinių gėrimų ir žemės ūkio produktų, turinčių su jų gamybos vieta susijusių savybių, požymių ar reputaciją, pavadinimus. Tai reiškia, kad joks kitas panašus ar panašiai pagamintas produktas negali vadintis tokiu vardu. 

Tokių pavyzdžių netrūksta ir mūsų parduotuvėse. „Feta“ – minkštas avių bei ožkų pieno sūris - gali būti gaminamas tik Graikijoje. Kalamata alyvuogės - specifinės tamsiai violetinės, migdolo formos alyvuogės - auginamos ir gaminamos tik Messenijos regione Graikijoje. Gerai žinomas ir tradicinis Modenos balzaminis actas „Aceto balsamico tradizionale di Modena“ iš Italijos. 

Saugomų produktų turi ir Lietuva. Tarp jų – sūriai „Liliputas“ ir „Lietuviškas varškės sūris“, „Daujėnų naminė duona“, „Kaimiškas Jovarų alus“, spiritinis gėrimas „Trejos devynerios“ ir kiti. 

Kai svarbiausia ne vieta, o tradicija 

Kiek kitaip yra su Garantuoto tradicinio gaminio (GTG) sistema. Šiuo atveju svarbiausia ne produkto sąsaja su konkrečia geografine vietove, o jo tradicinis gamybos, perdirbimo ar sudėties būdas arba tradiciškai naudojamos žaliavos ar ingredientai. 

Vienas tokių produktų - „Lietuviškas skilandis“. 2010 m. jis tapo pirmuoju produktu Baltijos šalyse, kuriam buvo suteiktas šis ES kokybės sistemos ženklas. GTG sistema saugo jo tradicinį gamybos būdą, receptūrą ir specifinę sudėtį, kuri nekinta jau dešimtmečius. Lietuviškas GTG pavyzdys yra ir „Žemaitiškas kastinys“. 

Įdomus pavyzdys - „Mozzarella“. Tradicinis minkštas, šviežias karvės pieno sūris priklauso GTG sistemai, tačiau iš buivolių pieno gaminama „Mozzarella di Bufala Campana“ jau turi griežtesnį SKVN ženklą, nes turi būti gaminama tik konkrečiame regione. 

Tai pačiai GTG sistemai priklauso ir kaimynų lenkų gaminamos bei lietuvių mėgstamos „Kabanosy“ - plonos, ilgos, džiovintos ir rūkytos dešrelės, gaminamos pagal senąsias lenkų mėsininkų tradicijas. 

Kaip tokius produktus atpažinti? 

Siekiant, kad vartotojai gautų patikimą informaciją apie produktų kilmę, autentiškumą, kokybę, reputaciją ir kitas su geografine kilme ar aplinka susijusias savybes bei galėtų juos lengvai atpažinti rinkoje, geografinių nuorodų produktams taikomi specifiniai ženklinimo reikalavimai. 

Jie aktualūs ne tik renkantis produktą įprastoje parduotuvėje - reikalavimai taikomi ir elektroninėje prekyboje bei reklaminėje medžiagoje. 

Žemės ūkio produktų geografinėms nuorodoms žymėti ir viešinti ES yra nustatyti specialūs simboliai. ES kilmės žemės ūkio produktai su geografine nuoroda turi būti ženklinami taip, kad registruotas produkto pavadinimas, ES simbolis ir gamintojo arba veiklos vykdytojo pavadinimas etiketėje ir reklaminėje medžiagoje būtų pateikiami tame pačiame matymo lauke. 

Etiketėse ir reklaminėje medžiagoje taip pat gali būti nurodoma „Saugoma kilmės vietos nuoroda“ arba „Saugoma geografinė nuoroda“ ir (arba) jų santrumpos SKVN arba SGN. 

Spiritinių gėrimų etiketėse ir reklaminėje medžiagoje gali būti nurodoma „geografinė nuoroda“, o jų atveju ES simboliai gali būti ir nepateikiami. Garantuoti tradiciniai gaminiai taip pat žymimi specialiu ES simboliu. 

Tad kitą kartą parduotuvėje pamačius SKVN, SGN ar GTG simbolį, verta žinoti - tai ne tik grafinis ženklas ant pakuotės. Jis vartotojui signalizuoja apie produkto išskirtinumą - jo ryšį su konkrečia vietove, ypatingomis savybėmis ar išsaugotomis gamybos tradicijomis, o saugomi pavadinimai negali būti laisvai naudojami panašiems produktams.