Kraštietė Teresė Medėkšienė visą gyvenimą šalia savęs jaučia anapusybės būtį: nuo vaikystės ją lydi pranašingi sapnai, keisti sutapimai, net magiško Kūčių vakaro burtai ne kartą yra išsipildę. Vienąsyk jie atnešė džiugią žinią, o kitą – perspėjo apie skaudžią netektį. Tad kaip prakalbinti likimą ypatingąją naktį?

Su ledu ar lietumi?

Teresė, stebėdama gamtos ženklus, pabandė įspėti ir kokie orai lydės per šventes.

„Sakoma, jei lapkričio 11 dieną, per Šv. Martyną, lietus lyja, tai Kalėdos bus su ledu, o jei pašalę – ant vandens. Šiemet lijo. Pažiūrėsime, ar spėjimas išsipildys“, – intriguoja pašnekovė.

Vaikystės Kūčios

Belaukdama didžiųjų žiemos švenčių Teresė dažnai mintimis sugrįžta į vaikystę ir stebisi, kaip stipriai viskas pasikeitė.

„Papasakosiu, kaip Kūčios atrodydavo prieš 70 metų, – taria ji. – Grįžusi iš mokyklos eidavau į mišką nukirsti eglutės. Kol per dideles pusnis parnešdavau ją namo, jau būdavau visa pavargusi. Eglutę anuomet puošdavome vata ir į specialius įdėklus sudėtomis žvakelėmis.

Išsimaudę, po pirties, ruošdavome Kūčių vakarienę. Senelis klodavo šieną ant stalo ir be jokios staltiesės dėdavome ant to šieno visus patiekalus, – prisimena Teresė. – Po vakarienės senelis atnešdavo obuolių – seringių – skaniausių. Laikydavo juos pakavojęs ant aukšto kokiame kubiliuke, kad vaikai nerastų ir liktų Kūčioms. Apdengdavo obuolius, kad šie nesušaltų, nes anuomet oho šalčiai būdavo – net tvoros pokšėdavo, – pasakoja senjorė. –Pavalgę eidavome šeimos galvai padėkoti: pabučiuodavom, palinkėdavom sulaukti kitų Kūčių.“

Teresė mena, jog pokariu Kūčias šeimos kaimuose valgydavo uždangstytais langais – bijodavo sulaukti piktavalių svečių.

„Nežinodavai, kas gali ateiti: stribai ar partizanai iš miško. Buvo kaime toks nutikimas: atėjo pas senelių kaimyną per Kūčias stribai, pavalgė – nepatiko jiems. Lašinius susirinko, gaspadorių nusivedė prie tvoros, pasakė: „Prastos tavo Kūčios buvo“, ir nušovė. Liko žmona su penkiais vaikais stovėti…“ – apie pokario žiaurumus prabyla senjorė.

Išsibūrė vyrą, o šis – savo mirtį

Magišką Kūčių naktį žmonės stengdavosi nuspėti savo likimą. Jaunoms merginoms labiausiai rūpėdavo, kada ir už ko šios ištekėsiančios.

„Mes, jaunos panos, prisirašydavom ant lapelių visokių vyriškų vardų ir pasidėdavom po pagalve. Rytą atsikėlusios traukdavom. Aš ištraukiau Vytą ir išties gavau vyrą būtent šiuo vardu, – nusišypso Teresė, tačiau iškart surimtėja ir netgi šiek tiek nuliūsta. – O Vytas per paskutines savo Kūčias ištraukė trumpą šiaudą. Kitų metų rugsėjį ir mirė…“

Vištos ir troškulys

Koks bus vyras, pasak Teresės, gali nuspėti ir vištos: „Reikia atsinešti į trobą kaime tris vištas, padėti veidrodį, lesalo ir vandens. Prie katro daikto pirmiausia višta prieis – tokį vyrą ir gausi: jei prie veidrodžio – paleistuvį, jeigu les – darbštų, o jei gerti nueis, tai girtuoklį.“

Apie likimo skirtą jaunikį merginos sužinoti bandydavo ir taip: po Kūčių, sūriai pavalgiusios, prieš guldamos miegoti prie lovos pasidėdavo stiklinę vandens: koks vyras sapne atnešdavo atsigerti, tai tas tavo ir būsiąs.

Laukė vyno, atėjo giltinė

„Visi tikėdavo, jog Kūčių naktį gyvuliai žmonių kalba prabyla, o šuliny vanduo minutei vynu virsta. Močiutė pasakojo, jog viename kaime vyrai po vakarienės susėdo prie šulinio ir pasiruošę kibirą, pypkes rūkydami, jau laukė, kada tas vanduo vynu virsiąs. Girdi, pradeda gyvuliai tvarte šnekėti. Arkliai kalba: „Tie seniai silkių prisiėdę vyno laukia, ale gaspadoriui skrandis trūks ir mes jį į kapus rytoj vešim.“ Šeimininkas išgirdo ir neatlaikė jo širdis, nuvirto vietoje ir mirė“, – bauginantis senovės pasakojimas atgyja Teresės lūpomis.

Ateidavo vėlės

Kraštietė primena dar vieną senolių paprotį: „Paruošus Kūčių stalą, reikdavo praeiti ir iš tolo pažiūrėti į tą kambarį – ar nesėdi prie stalo kokia vėlė parėjusi. Būtinai ant stalo padėdavome viena lėkšte daugiau – ji būdavo skirta vėlėms ar žmogui, jei netikėtai užklystų. Kūčių stalo nenukraudavo per naktį. O ryte šieną ir grūdus nuo švento vakarienės stalo nešdavome gyvuliams. Sakydavo, kad tada vištos gerai kiaušinius dės, karvės gausiai pieno duos ir panašiai.

Sėdint vakare prie Kūčių stalo, visi pažvelgdavo į savo šešėlį: jei šis trumpas – greitai mirsi, o jei ilgas – daug metų dar gyvensi.

Ant lėkštės padėdavome sulankstytą popierių ir jį uždegdavome. Sukinėdavome tą lėkštę ir kokius vaizdus išvysdavome, tai toks gyvenimas tais metais, vadinasi, ir laukia.“

Angelas palikdavo dovanų

Teresė mena, jog vaikai, pabudę ryte, skubėdavo prie stalo šiene ieškoti angelo dovanų.

„Kur kuris vaikas per Kūčias sėdėjo, ten į šieną suaugusieji pinigėlių padėdavo. Sakydavo: „Vaikai, angeliukas buvo atėjęs.“ Jei geras buvai – daugiau pinigėlių rasdavai. Taip skatindavo geriau elgtis, – šypsosi kraštietė. – Na, o pirma Kalėdų diena buvo didelė šventė. Po mišių visas kaimas kuo greičiau skubėdavo namo. Tikėdavo, jog tas šeimininkas, kuris grįš pirmas, ateinančiais metais ir darbus pirmas apsidirbs, ir seksis jam gerai visus metus.

Pirmą Kalėdų dieną vieni pas kitus nesisvečiuodavo – tik antrąją jau kažkur važiuodavo ar patys svečių laukdavo. Suaugusieji ilsėdavosi, nieko nedirbdavo. O mes, vaikai, lėkdavom į daržinę, prisitaisydavom ten sūpynes ir supdavomės iki sutemų“, – šventinį pasakojimą džiaugsmingais vaikystės prisiminimais užbaigia Teresė.