Vėl gegužio žiedai
Ir taip nepastebimai atsisveikiname su paskutiniu kalendorinio pavasario mėnesiu. Koks gi buvo šių metų pavasaris? O gi kontrastingas, nepastovus, buvo šiltų gražių dienų, bet buvo ir labai niūrių, visai neprimenančių pavasario. Bene labiausiai įsiminė gegužės 9-oji, kai kiaurą parą lynojo, oro temperatūra neviršijo 4–5 laipsnių, kas labiau priminė vėlyvo rudenio orus.
Bet tai jau nieko nebestebina, nes šiame pasaulyje, kur nebestum pirštu, ten nėra nieko stabiliau už nepastovumą. Nudžiugino tai, lyginant su praeitų metų gegužės pradžia, kai siautėjo žudančios šalnos, kad šiemet, atrodo, tokių ekstremalių minusinių temperatūrų gamta mums nepasiuntė ir nuo gegužės 14 d. žydint sodams, atėjo padori pavasariška šiluma, kuri jau panaši į vasaros, tik naktys dar vėsokos.
Gamtoje pats gražiausias vaiskios žalumos, kvapų, žiedų laikotarpis. Laukuose, dirbamuose plotuose dominuoja geltona spalva. Neseniai su Viešąja biblioteka teko organizuoti kelionę į Šiaulius. Bemaž visur, visose dirbamose žemėse matėsi žydintis žieminiai rapsai, o pievose, ganyklose – geltona kiaulpienių jūra. Tai priminė man kelionę į Tunisą.
Ten, kuria kryptimi bevažiuotumei, visur, kur įmanoma vystyti žemdirbystę, žaliavo bekraštės alyvuogių giraitės. Atrodo, kad pas mus be rapsų jokios kitos kultūros neauginamos. Rapsų plotuose pati skurdžiausia bioįvairovė, ten praktiškai jokios kitos gyvybės neužtiksi, nebent, esant palankiam orui, dūzgia bitės iš į laukus atvežtų avilių. Realiai stebėjau, kaip keliose vietose šalia žydinčių rapsų maitinosi gerves, bet rapsų džiunglių, matyt, ir jos vengia. Juolab, ten nerasi nei vyturių, nei kurapkų, nei kiškių.
Seniai diskutuojama alternatyva, kaip rapsus pakeisti kitomis kultūromis, bet situacija nesikeičia. Manau pažangu, kad atsisakoma auginti rapsus biokurui. Juk mūsų šalyje gali gerai augti ir sėjamoji judrė, pluoštinės kanapės, linai sėmenims (auginti dėl pluošto linus seniai užmiršome), avinžirniai, soja ir dar ne viena kultūra, kurių išbandytos auginimo technologijos.
O sodybų, namų valdų savininkai jau visas kultūras sėja, sodina, perkelia į atvirą gruntą tikint, kad jau skaudžių šalnų nebebus. Reikia tikėti, kad ir nestabiliame pasaulyje nusistovės stabilūs orai, ir šiemet labiau džiaugsimės žemės gėrybių gausa.
Gamtoje visų gyvų organizmų klestėjimo apogėjus, kuris jau po truputį pereis į vasaros ritmą. Jau suskridę visi sparnuočiai su paskutiniais čiurliais, griežlėmis, putpelėmis, o pirmieji pavasario giesmininkai jau nutilo, juos pakeitė devynbalsės, pečialindos, lakštingalos (kurių kasmet vis mažiau girdisi), margasparnės musinukės, varniniai paukščiai, pelėdos atsivedė jauniklius. Šiaulių devynaukštyje didieji apuokai užaugino tris jauniklius ir reikia, kad jiems labiau pasisektų, negu pernykštės vados dviem jaunikliams (patelėms) iš trijų, kurie žuvo kliudę elektros laidus.
