Apie vienišą senolį ir amerikietišką požiūrį

Seniūnai — arčiausiai žmonių esantys valstybės tarnautojai. Jiems tenka rūpintis ne tik duobėtais keliais, aplinkos gražinimu, socialinės pašalpos gavėjų užimtumu, bet ir... vienišais senoliais. 

Nemažai tokių senjorų yra Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje. Devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas vienas iš jų — vienišas, tačiau dar pasirūpinantis savimi.

Kad nebūtų liūdna, įsigijo ožį ir ožką

Latvijos pasienyje, keliolika kilometrų nuo Nemunėlio Radviliškio nutolusiame Šleideriškių kaimo vienkiemyje gyvena devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas. Vyras pajuokaudamas sako, kad „turi kaimynų ir jie labai ramūs“, mat netoliese jo yra kapinaitės. 

„Jau kurį laiką esu našlys. Žmona šulinyje nuskendo. Vaikų neturėjome. Iš artimųjų turiu tik seserį, ji gyvena Germaniškyje ir dukterėčią Pabiržėje. Sesuo pati sunkiai vaikšto, bet susiskambinam telefonu, o dukterėčia kartais aplanko, atveža, ko reikia. Valgyt turiu, malkų turiu, nesiskundžiu“, — pasakojo lazdele per kiemą pasiramsčiuodamas senolis, kvietęs apžiūrėti jo tvartą.

„Kad nebūtų liūdna vienam, nusipirkau ožį ir ožkytę. Gal pavasarį kergsiu. Vištų turiu, tai, kaip man vienam, kiaušinių — sočiai“, — šypsojosi A. Raugalas. Kieme loja ir mažas kudlotas šunelis, pašnekovo kiemo sargas, visuomet pranešantis apie svečius jo kieme. „Kol paeinu, tol čia ir gyvensiu. Kai nebepaeisiu, pats savęs nebeapsitarnausiu, tai nieko ir nebereikės“, — numojo ranka senjoras, pridūręs, kad visą gyvenimą dirbęs kolūkyje darbininku, pripratęs dirbti ir nieko neprašyti.

Vienišas vienišam nelygu

Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius sako, kad vienišų senjorų seniūnijoje — nemažai. 

„Situaciją apibūdina vienas žodis — pasienis. Aplinkui nėra darbo pasirinkimo, kaip sakau, tyrlaukiai. Jaunimas išvažiavo į miestus arba į užsienį, o tėvai, seneliai liko. Nors ta sąvoka „vienišas“, tai kaip į ją pažiūrėsi. Ar vienišas senjoras, kad vienas gyvena, nors ir turi giminaičių, ar vienišas, nes neturi jokių artimųjų. Jei pastarasis variantas, tai tada tokių senolių mažai“, — situaciją apibūdino seniūnas.

Apie senjorų bėdas sužino iš... paštininkės

Pasak jo, vienišiems senjorams labai svarbu, kad jų artimoje aplinkoje būtų neutralus žmogus, kuriam jie galėtų išsipasakoti savo bėdas, kuriuo jie galėtų pasitikėti. Atokiose kaimų vietovėse dažniausiai tai būna... paštininkas ar atvažiuojančios autoparduotuvės pardavėjas.

Seniūnas šmaikštauja, kad tokių profesijų atstovams reikia duoti dalį socialinio darbuotojo etato.

„Pavyzdžiui, aš galiu paklausti senjoro, kaip jis laikosi, o jis man gali atsakyti, kad viskas gerai, ir daugiau nesipasakoti. Tačiau paštininkei jis savo bėdas išsipasakoja, o ji perduoda mums — toks geras bendradarbiavimas įvyksta“, — aiškino seniūnas.

Anot jo, šiuo atveju taip būdavo su A. Raugalu, bet įvykus pašto pertvarkai pasikeitė darbuotojai ir... situacija pasikeitė. „Svetimam žmogui savo problemas jis kaži ar išpasakos, o ir naujajai paštininkei vargu ar jo bėdos įdomios. Gerai, kad Adolfą reguliariai aplanko prieš tai čia dirbusios paštininkės vyras, atveža jam valgyti“, — kalbėjo G. Kubilius, o ir pats A. Raugalas džiaugėsi, kad tai patikimas žmogus, nebaisu, kad „apsuks“.

Nėra socialinio darbuotojo padėjėjų

Dažnas skaitytojas turbūt susimąstė, o ką tada dirba socialinio darbuotojo padėjėjai? G. Kubilius atsakė, kad jų seniūnijoje paprasčiausiai nėra: „Nėra, kam dirbti. Darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o iš Biržų atvažiuoti neapsimoka, čia reikia vietinio žmogaus su pašaukimu“. Štai kodėl taip reikalingas gyventojų bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas su seniūnija.

„Gal mano požiūris ir amerikietiškas, bet nemėgstu kištis į kito gyvenimą, brukti socialines paslaugas žmogui, jei jis to nepageidauja, ar tuo labiau siūlyti išsikelti į senelių namus. Išvežk žmogų į jam visiškai svetimą aplinką, jis iškart susirgs ir baigtis aiški. Nesakau, kad senelių namuose pragaras, tikrai ne, ten sąlygos geros, bet žmogus turi pats to norėti“, — mano seniūnas.

Kai rūpi ne senolis, o jo pensija

Buvusi Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialinio darbo organizatorė, dabar jau dirbanti tik su rizikos šeimomis Svetlana Vaitaitienė sako, kad vieniši senoliai neretai tampa artimųjų ginčo priežastimi. Dažniausia susipyksta dėl globos, kitaip tariant dėl senolio pensijos. O senolis, pasirodo, nenori nė pas vieną, nė pas kitą giminaitį eiti, jam savo namuose, kokie jie bebūtų, geriausia.

„Jei žmogui reikia pagalbos, pavyzdžiui, maisto davinių, kompensacijos už šildymą, jis pats turi kreiptis, arba jo giminaičiai turėtų patarpininkauti. Tuomet mes tikriname asmens pajamas ir kitus jo duomenis. Be asmens sutikimo tikrinti duomenų negalime, dėl to galime net „užsidirbti“ baudą“, — tvirtino S. Vaitaitienė, aiškindama, kad neretai kaimynai, artimieji vienišais senoliais susirūpina ne dėl to, kad nori žmogui padėti, o todėl, kad nori jį pakeisti. O turėtų būti atvirkščiai.

Paslaugos poreikis turi būti nustatytas

Biržų rajono savivaldybės duomenimis, nors konkrečių registrų nėra, tačiau nedidelės seniūnijos gali įvardinti savo seniūnijoje gyvenančių vienišų senyvo amžiaus asmenų skaičių. Papilio, Parovėjos, Širvėnos, Vabalninko seniūnijose skaičiuojama apie 30 — 40 vienišų senyvo amžiaus asmenų kiekvienoje seniūnijoje. Pačeriaukštės, Pabiržės — apie 10 — 20 kiekvienoje seniūnijoje. 

„Biržų miesto seniūnija apie savo seniūnijoje gyvenančius vienišus senyvo amžiaus asmenis sužino šiems asmenims kreipiantis dėl socialinių paslaugų arba per kitas įstaigas“, — teigė Biržų rajono savivaldybės visuomenės informavimo specialistė Vaida Dževečkaitė — Klepeckienė.

Vieniši senyvo amžiaus asmenys gauna pagalbos į namus paslaugas, ilgalaikę socialinę globą — jei socialinių paslaugų, tiekiamų namuose, nebepakanka. Abiem atvejais paslaugos poreikis turi būti nustatytas.

Vilė Leščinskienė („Biržiečių žodis“)