Į redakciją skambinantys laikraščio skaitytojai dažnai prašo parašyti apie vienokią ar kitokią rajono aktualiją, apie asmenines jų patirtis. Jau prieš kokį dešimtį dienų skambinusi vilnietė Rimantė (redakcijai žinoma pavardė) panoro pasidalinti naujai atrasta, bet pavėluota, kaip teigė pati moteris, poilsio galimybe Lietuvos kaime.

„Esu miesto vaikas, daug laiko „sukausi“ Vilniaus bohemos rate, o visos vasaros, daugiau nei 45 metai, praleistos Baltijos pajūryje ar kitur užsienyje. 

Prieš tiek dešimtmečių pati jūra buvo kitokia, švaresnis vanduo, mažiau poilsiautojų. Dabar, daugeliui ne paslaptis, kad Baltija labai užteršta, o žmonių srautai nei kiek nemažėja, visos paslaugos brangsta.

Nuo jaunystės laikų, kažkaip keistai, jaučiau antipatiją provincijos gyvenimui, todėl, pažįstamų kelionės į kaimelį prie gėlų ežerų visai manęs neviliojo. Tokius jų žygius vertindavau su ironiška šypsena. Jau geriau pati išvažiuodavau į ramesnes pajūrio vietas Latvijoje, nei ieškodavau romantikos Aukštaitijoje… Ir dabar labai gailiuosi.

Sulaukus garbaus amžiaus, viena kurso draugė įkalbino jai pagelbėti ir praskaidrinti vienatvę kaimo turizmo sodyboje Ignalinos rajone. Patikėkite, man asmeniškai tai buvo didelis atradimas, puikiai sudarytos sąlygos poilsiui nustebino, net nesitikėjau, dėmesingi šeimininkai, o pušynų oras ir nenusakomas gamtos grožis tiesiog pravirkdė mane. Tik dabar supratau, kiek mano daug prarasta, besivaikant minios madų ir tendencijų. Ramybė, kurios daugelis ilgimės, yra čia, tikroje Lietuvos Šveicarijoje – prie Ignalinos ežerų. Kodėl ankščiau neatsimerkė akys, o vis laksčiau po garsius pasaulio kurortus, net neįsivaizduodama, ką gali duoti tokie gimtinės kampeliai. Dieve, koks ežerų grožis, jei būčiau jaunesnė, tikrai rinkčiausi aktyvų poilsį – plaukčiau baidare ar keliaučiau į pažintinius žygius po Aukštaitijos nacionalinį parką.

Labai sužavėjo renovuotas, atstatytas Paliesiaus dvaro ansamblis, tikras turistų perlas, pritraukiantis dėmesį garsiausių meno pasaulio atstovų. Ten vykdomi kultūriniai projektai, kurių pavydėti gali bet kuri kita kamerinė didmiesčio auditorija. Kaip meno žmogus, sakau BRAVO visiems tokių iniciatyvų vykdytojams ir autoriams.

Dvarų tradicijų atgaivinimas suteikė provincijai orumo, kažkokios seniai rajonams reikėjusios elegancijos ir, suprantama, žavesio bei patrauklumo. 

Dabar drąsiai teigiu, kad Baltijos pajūrio kurortai, pažinus ramaus poilsio privalumus Aukštaitijoje, praranda patrauklumą. Prie jūros per karščius gera būti keletą parų, o vėliau? Tokios pasivaikščiojimo galimybės, kurias radau Ignalinos pušynuose, nėra niekur kitur. O ramybė… Žmonės iškankinti skubėjimo, virusų, karo. Reikia ne erzinančios trinties pajūrio paplūdimiuose, o gėlų paežerių su tyliais vakarais, su tyru oru ir visu nenusakomu gamtos grožiu, kurį, kaip „kolumbas“ atradau senatvėje. Dieve, juk čia ta Lietuva, kurios net neįsivaizdavau esant… O tiek metų ilsėjausi „kaip silkė statinėje“, net nenujausdama, kiek pasikeitė Lietuvos kaimo gyvenimas – ilgu ir detaliu monologu apie savo patyrimus „provincjoje“ ir atradimus pasakojo vilnietė Rimantė. 

Mieli skaitytojai, suprantu, kad daugelį gal nustebins ar privers nusišypsoti tokie rajono viešnios išgyvenimai. Bet jie – tikri, tokių esama. 

Ir labai džiugu, kad Aukštaitija, įsikūrusios kaimo poilsio sodybos atveria naujai kitokį pasaulio pajautimą atvykstantiems, sudaro galimybes rasti ramybę ir besiblaškantį save Lietuvoje.

Sigita TELYČĖNAITĖ, („mignalina.lt“)