Kirdeikių piliakalnis – neplanuotas atradimas, apie kurį daugelis dar nežino

Nors Kėdainių rajonas jau seniai garsėja savo turtinga istorija, pasirodo, kad mūsų žemė vis dar geba pateikti stulbinančių staigmenų. Šėtos seniūnijoje, atokiau nuo pagrindinių turistinių maršrutų, prieš kelerius metus buvo aptiktas lobis, kurio vertė nematuojama pinigais.

Tai – Kirdeikių piliakalnis, I tūkstantmečio liudininkas, kurį iš tiesų tai kone atsitiktinai dar 2022-aisiais atrado entuziastas Tadas Jakubėnas. Šiandien šis objektas jau įtrauktas į Valstybės saugomų vertybių sąrašą, greitu metu planuojama ir nuorodas įrengti, ir oficialiai padėkoti piliakalnio atradėjui.

Netikėtas atradimas, kurio nė neplanavo

Daugelis iš mūsų piliakalnį įsivaizduoja kaip išraiškingą kalvą, prižiūrėtą, išpuoselėtą, su nuorodomis, aprašyta lentoje istorija ir, aišku, laiptukais, kuriais užlipus galima nužvelgti gamtos grožį. Bet realybė yra kiek kitokia, mat toli gražu ne visi Lietuvos piliakalniai yra tokie išpuoselėti.

Kirdeikių piliakalnio atradėjas Tadas Jakubėnas – žmogus, kuris istorija domėjosi visada. Tačiau istorija būna visokia, o Tadui ji – ne tik vadovėliuose surašytos datos ir faktai, bet ir gyvas, po kojomis esantis procesas. Pagal išsilavinimą Tadas yra istorikas, tačiau kasdienis jo darbas su šia sritimi nesusijęs. Ir vis dėlto, širdyje rusenanti aistra nuvedė jį prie vieno reikšmingiausių pastarojo meto radinių mūsų rajone.

Kaip, paklausite? Ogi taip pat netikėtai ir net neįprastai – su… metalo ieškikliu.

Akivaizdu, kad piliakalniai nėra su metalo ieškikliais ieškomi, tad ir Kirdeikių piliakalnio atradimo momentas tikrai nebuvo planuotas.

„Turiu tokį hobį – vaikščiojimą su metalo ieškikliu. Daug čia mūsų tokių entuziastų yra, visokio gėrio žemėje su metalo ieškikliais mes ieškome. Tai štai taip, visai netyčia, prieš trejus–ketverius metus, bevaikščiodamas su metalo ieškikliu ir užtikau daiktą, panašų į piliakalnį.

Toji mano lemiama paieška niekaip nebuvo susijusi su piliakalniais. Nežinojau, kad planavau ieškoti gėrybių prie galimos piliakalnio vietos. Grynai atsitiktinis dalykas buvo, tiesiog – pavasaris, laukų, po kuriuos vaikštom, tuo metu tinkamų paieškoms nebuvo, ir aš pasileidau palei upelį…“ – savo pasivaikščiojimą, virtusį istoriniu įvykiu, prisimena T. Jakubėnas.

Akyla akis ir istorinės žinios padėjo pažinti atrastą objektą

Kirdeikių piliakalnis yra strategiškai dėkingoje vietoje – aukštumos kyšulyje, Obelies upės kairiajame krante, prie pat jos santakos su Reteglės upeliu. Tačiau ilgus dešimtmečius ši vieta buvo tiesiog nurašyta kaip senos kapinaitės. Tado patirtis, istorinės žinios ir akylumas leido pamatyti tai, ko kiti ilgus metus nepastebėdavo.

„Pasirodė, kad tai pagal visus požymius gali būti senovės gyvenvietė, įtvirtintas piliakalnis. Kas yra likę šiuo metu, tai maždaug 15 metrų ilgio ir kokių 10–12 metrų pločio aikštelė, likusi piliakalnio viršuje.

Ten, kur dabar šalia esantis dirbamasis laukas iki piliakalnio neprieina, matosi lyg ir įtvirtinimo ir apsauginio griovio likučiai.

Tai štai šiuos dalykus pamatęs ir pastebėjęs sustojau ir pradėjau mąstyti, ar tik čia nebus piliakalnis“, – detaliai aiškina atradėjas.

Tačiau entuziazmas yra viena, o mokslinis patvirtinimas – kita. Tadas, būdamas Metalo ieškiklių naudotojų klubo (MINK) narys, žinojo, kaip elgtis tokiais atvejais. Jis nepuolė kasti, o priešingai – sustojo, kad nesugadintų galimo kultūrinio sluoksnio.

O lemtingas verdiktas apie atradimo svarbą buvo išgirstas klubo organizuoto sąskrydžio metu.

„Sąskrydyje dalyvavo du garbūs mokslo vyrai. Tai yra ponas Gintautas Zabiela, Klaipėdos universiteto profesorius, ir Zenonas Baubonis, archeologas. Aš juos abudu nusivedžiau prie tos vietos, kurioje įtariau esant piliakalnį, ir jie, ten pasivaikščioję man ir sako: sveikiname su atradimu, čia tikrai piliakalnis.

Tai va tos garbės čia tiek ir yra“, – kuklinasi Tadas.

Specialistai patvirtino, kad tai – tikras piliakalnis su išlikusiais gynybiniais elementais – pylimu, grioviu ir stačiais, net 5 metrų aukščio šlaitais į Obelies upę.

Ragina susipažinti ir bendruomenę

Jei Tadas Jakubėnas buvo tas, kuris atrakino piliakalnio paslaptį, tai Šėtos klebonas kunigas Robertas Skrinskas tapo tuo, kuris šią žinią paskleidė plačiajai visuomenei. Kunigas, garsėjantis savo aktyvumu ir domėjimusi krašto istorija, į procesą įstraukė ieškodamas informacijos apie senąsias Kirdeikių kapinaites.

Pastebėjęs, kad vietovė nufilmuotoje medžiagoje atrodo kur kas įspūdingiau nei paprastas kalnelis, jis suprato radinio svarbą. R. Skrinskas suskubo rašyti raštus savivaldybei, prašydamas įrengti informacinius ženklus apie piliakalnį, taip pat ir pats ėmėsi iniciatyvos pažindinti žmones su šiuo objektu.

Šių metų balandžio 19 dieną kun. R. Skrinskas suorganizavo dviračių žygį, skirtą būtent Kirdeikių piliakalniui pažinti. Žygio dalyviai, numynę kelis kilometrus ir vėliau klampoję pėsčiomis per krūmynus, liko nustebę, mat daugelis pro šią vietą važiuodavo kasdien, tačiau nė neįtarė, kad už kelių metrų nuo kelio Šėta–Pagiriai slepiasi tūkstantmetė istorija. Kunigo pastangų dėka piliakalnis nustojo būti tik tašku žemėlapyje ir tapo gyvu bendruomenės pasididžiavimo objektu.

Dvigubas laimėjimas – Glaušių piliakalnio mįslė

Įdomu tai, kad Kirdeikių atradimas nebuvo vienintelis Tado Jakubėno indėlis į mūsų krašto istoriją. Netoliese jis, galima sakyti, reabilitavo ir dar vieną objektą – Glaušių piliakalnį. Šio objekto istorija kiek painesnė. Pasirodo, jis jau buvo žinomas tarybiniais laikais, tačiau vėliau dėl neaiškių priežasčių išbrauktas iš registrų.

„Glaušių piliakalnis kažkada jau buvo įtrauktas į registrą, tada jisai buvo iš jo išimtas. Tad kai aplankėme Kirdeikių piliakalnį sąskrydžio metu, aš tuos du garbingus vyrus, nusivedžiau ir ant Glaušių piliakalnio. Jie taip pat buvo nustebę, kodėl gi jis išbrauktas iš sąrašų. Na, bet kaip kažkas jį išbraukė, taip dabar jis vėl buvo iš naujo į registrą įtrauktas“, – pasakoja Tadas.

Nors Glaušių piliakalnį smarkiai nuniokojo upės erozija, mat dalis jo šlaito paprasčiausiai nuplauta vandens, jo istorinę vertę pavyko apginti. Tadas pasakoja, kad šis objektas taip pat buvo apleistas.

„Ten likęs tarybiniais laikais statytas stulpas su prikalta ištrupėjusia plokšte. Realiai Glaušių piliakalnis yra gerokai labiau pažeistas laiko, labiau apleistas, bet galima pasidžiaugti, kad jis grįžo atgal į sąrašus“.

Šiuo metu Kėdainių rajono savivaldybė jau kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) dėl oficialaus Glaušių piliakalnio vertingųjų savybių nustatymo.

Savivaldybė planuoja ir nuorodas įrengti, ir padėkoti atradėjui

Atradus tokį objektą, kyla natūralus klausimas – kas bus toliau? Kaip padaryti jį prieinamą lankytojams ir kaip apsaugoti nuo sunykimo?

Kėdainių rajono savivaldybė patvirtino, kad Kirdeikių piliakalnis jau yra oficialiai įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir į rajono turizmo maršrutus. Tačiau vienas didžiausių iššūkių – pasiekiamumas. Piliakalnis stovi privačioje žemėje, o ir patekti prie jo nėra paprasta dėl infrastruktūros trūkumo.

Vis dėlto Kėdainių rajono savivaldybė ramina ir sako, kad situacija sprendžiama.

„Kėdainių rajono savivaldybės administracija antrąjį šių metų ketvirtį planuoja vykdyti informacinių nuorodų į kultūros paveldo objektus ir lankytinas vietas viešąjį pirkimą.

Prieš atliekant pirkimo procedūrą, savivaldybės administracija privalo nustatyta tvarka su kelio savininku AB „Via Lietuva“ suderinti įrengiamų kelio ženklų schemas“.

Daugeliui entuziastų rūpi ir moralinis aspektas – ar bus įvertintas Tado Jakubėno darbas? Savivaldybė atsakė teigiamai.

„Už atliktą tiriamąjį darbą Kėdainių rajono savivaldybė planuoja padėkoti piliakalnius atradusiam asmeniui“. Tikimasi, kad ši padėka bus ne tik formalumas, bet ir paskata kitiems krašto gyventojams domėtis savo aplinka.

Ar Kirdeikiai liks natūralūs, ar pritaikyti lankytojo patogumui?

Tad grįžtame prie jau pradžioje aptarto ir aprašyto „tipiško“ tūlam lietuviui gerai žinomo piliakalnio vaizdo. Ar turės Kėdainiai dar du akiai patrauklius, išgenėtus, laiptukais papuoštus piliakalnius, ar visgi nepavyks to padaryti? O gal nė nereikia to daryti?

Nors lankytojai dažnai tikisi patogumų – takų, laiptų ar apžvalgos aikštelių – Kirdeikių piliakalnio atveju savivaldybė ragina laikytis atsargumo. Specialistų nuomone, bet kokia grubi intervencija į tokio tipo objektą gali būti žalinga.

„Intervencijos, tokios kaip laiptų įrengimas, archeologiniu ir statybiniu požiūriu kenkia pačiam piliakalniui ir jo paviršiui. Piliakalniai nėra natūralūs dariniai – jie supilti rankiniu būdu siekiant įrengti įtvirtinimus.

Keičiantis klimatui ir staigaus atlydžio metu viršutiniai sluoksniai tampa nestabilūs, todėl susilaikymas nuo bet kokių statybinių ar kitokių intervencijų šiuo metu yra geriausia praktika“, – aiškinama savivaldybė.

Piliakalnių atradėjas Tadas Jakubėnas antrina savivaldybės specialistams ir akcentuoja, kad Vidurio Lietuvos piliakalniai yra trapūs. Tačiau ar norėtųsi, kad šie du piliakalniai taptų patraukliais lankytojų ir turistų traukos taškais – be jokios abejonės.

„Nėra čia mūsų kraštuose, Vidurio Lietuvoje, tų piliakalnių tiek gausiai ir jie nėra taip smarkiai išreikšti. Tad jeigu kažkas užsiimtų tuos piliakalnius aptvarkyti, įrengti informacines lentas, būtų tikrai smagu.

Ir vis dėlto tokie objektai įveiklinami būna tada, kai apie juos imama daug ir garsiai kalbėti, tarkime taip, kaip tą daro Šėtos klebonas“, – svarsto atradėjas.

Piliakalnius galėjo atrasti ir visai kitas žmogus

O štai dar įdomesnė, jei tik tai įmanoma, Kėdainių rajono piliakalnių atradimo istorijos pusė. Šiais laikais piliakalniai retai kada būna atrandami tiesiog vaikštant ir netyčia pastebėjus jų skiriamuosius ženklus. Juk tam reikia, kad koks istorikas palei galimą piliakalnio vietą netyčia vaikštinėtų ir savo akylomis akimis įvertintų tai, ką mato.

Šiais laikais piliakalniai randami analizuojant palydovines ar LiDAR nuotraukas (lazerinį paviršiaus skenavimą). Tadas pasakoja, kad yra žmonių, kurie per metus taip atidaro net po keliasdešimt piliakalnių net neišeidami iš namų.

Maža to, paaiškėjo, kad ir Kirdeikių piliakalnis buvo jau visai netoli atradimo būtent naudojantis LiDAR nuotraukomis.

„Yra toks mokslų daktaras, kuris domisi istorija, archeologija ir jis ieško piliakalnių būdamas namuose ir studijuodamas LiDARines nuotraukas. Jo rastų piliakalnių skaičius per metus siekia kelias dešimtis.Pirmiausia jis sulygina LiDAR nuotrauką su reljefu, o tada, esant įtarimams, važiuoja į vietą apžiūrėti, kokia ten situacija“, – pasakoja Tadas.

Po to, kai Kirdeikių piliakalnio atradimo garbė atiteko Tadui, jis su kolega šnektelėjo ir šis prasitarė, kad trūko vos kelių savaičių, kad jis pats būtų atradęs Kirdeikius būtent su LiDAR nuotraukų pagalba.

Tad štai, galima pasidžiaugti, kad Kirdeikių piliakalnio atradimo istorija yra visiškai kitokia, nei įprasta šiais laikais.

Ir nors Tadas kuklinasi, sakydamas, kad su metalo ieškiklių jokių lobių nėra radęs, tačiau žiūrint į Kirdeikių piliakalnio šlaitus tampa aišku – jis rado kur kas daugiau nei puodynę auksinių monetų. Jis sugrąžino Kėdainių kraštui dalelę jo tapatybės, nepaprastai įdomios senovės istorijos, kurią laikas ir užmarštis buvo beveik ištrynę.

Na, o kol savivaldybė ruošia padėkos raštus, o kunigas planuoja naujus žygius, lankytojai raginami būti atsargūs. Piliakalnis – tai ne tik gražus vaizdas, bet ir trapus paveldo sluoksnis. Tad jei nuspręsite aplankyti šią vietą, atminkite, kad vaikštote po žemę, kurioje prieš tūkstantį metų virė gyvenimas, stovėjo įtvirtinimai ir kūrėsi mūsų protėvių bendruomenės. Tačiau dabar ši žemė labai trapi, tad lankydami istorines vietas nepamirškite jų saugoti, kad jos liktų ir mūsų vaikams bei anūkams.