Biržuvėnai ir dvaras XVI-XX amžiais

Apie Biržuvėnų dvarą nemažai rašyta. Anksčiau skelbta informacija čia bus papildyta reikšminga informacija, liečiančia Biržuvėnus ir dvarą XVI-XX amžiais.

Pirmasis Biržuvėnų paminėjimas

Kai kuriuose tekstuose, pristatant Biržuvėnų dvarą, vis kartojamas kažkieno „į apyvart“ paleistas pramanas esą Biržuvėnų dvaro istorija siekia net XIII amžių, nes jie minimi 1253 metų balandžio 5 dienos Livonijos ordino ir vyskupo Kuršo žemių dalybų akte. Neva XV amžiuje čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko.

Biržuvėnų dvaro istorija nesiekia XIII amžiaus. 1253 metais paminėti kuršių Ceklio žemėje „Birsine“ tapatinami su Biržuvėnais. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte greičiausiai minimos pilių apygardos, tačiau tikrai ne dvarai.

XV amžiuje jokiuose istorijos šaltiniuose Biržuvėnų „stambus karališkasis dvaras“ nė neminimas.

Biržuvėnų dvaro paminėjimas XV amžiuje atsirado dėl klaidos, neteisingai perskaičius 1493 metų pergamentą. Šią klaidą paaiškino istorikas Vacys Vaivada straipsnyje „Biržuvėnų dvaro raida XVI amžiuje“ (Acta academiae artium Vilnensis, 2008, p. 47-48). Pasirodo, kažkas neteisingai Biržuvėnų dvarą įžvelgė didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1493 metais Luokės bažnyčiai suteiktoje privilegijoje, kuri saugoma Mokslų akademijos bibliotekoje. Šios bibliotekos pergamentų katalogo anotacijoje buvo neteisingai įrašyta, kad privilegijoje minimas Biržuvėnų dvaras. Iš tikrųjų minimas Biržuvėnų valsčius.

Vėliau Biržuvėnų valsčius minimas 1528 metų kariuomenės surašyme, 1537-1538 metų Žemaitijos valsčių surašyme. Dar vėliau valsčius minimas gana dažnai. Visgi šio straipsnio tema ne Biržuvėnų valsčius, o dvaras.

Seniausias paminklas Biržuvėnuose – piliakalnis ir senovės gyvenvietė, sietini su 1253 metais paminėtais „Birsine“. Kol kas detalesni archeologiniai tyrimai nei piliakalnyje, nei senovės gyvenvietėje neatlikti. Nėra žinomas ir tikslesnis laikotarpis, kuriuo laikotarpiu čia galėjo būti pilis.

Dar nerastos Biržuvėnuose ir pagonybės ar krikščioniškojo laikotarpio kapinės.

Kareivos

1526 metais Žemaitijos žemioniui Abraomui Bogdanavičiui ir jo žmonai Nastazijai Šimkovnai patvirtinta jos dėdės Viešvėnų tijūno Mickaus Jurevičiaus ir jo žmonos Katerinos suteikta teisė į Biržuvėnų (Biržany) ir Kapėnų (Kopiany) dvarus Biržuvėnų (Biržianskovo) tijūnijoje, Viešvėnų valsčiuje, prie Virvytės upės, ir į du žmones, nupirktus Biržuvėnų dvarui (Описание документов и бумаг храняшихся вь Московском архиве министерсва Юстицiи. Книга 21.Книги Литовской метрики. Москва, p. 305 (Rinkinyje pateikiami trumpi Lietuvos metrikos Užrašymų knygų 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 aktų aprašymai).

Biržuvėnai ir Kapėnai buvo ne Viešvėnų, o Biržuvėnų valsčiuje, matyt, 1526 metų akte įvelta klaida. 1526 metai būtų kol kas pirmoji žinoma Biržuvėnų dvaro paminėjimo data.

Terminas „žemionis“ buvo vartojamas kilmingiesiems įvardinti. Vėliau jiems prigijo iš Lenkijos atklydęs „šlėktos“ terminas.

1526 metų akte asmenys įrašyti vardais ir tėvavardžiais. Kokia buvo Mickaus Jurevičiaus (Jurgevičiaus) pavardė, sužinome iš lenkų istoriko Gžegožo Blaščyko veikalo „Žemaičių bajorų herbynas“, 5 tomo, Kareivų giminės aprašymo (Grzegorz Blaszczyk. Herbarz szlachty Žmudskiej, Warszawa, 2015, t. 3, p.206). Remdamasis Eugenijaus Saviščevo tyrinėjimu, G.Blaščykas paminėjo Mickų Jurevičių Kareivą, kuris 1522-1523 metais buvo Kražių, o 1526-1533 metais – Viešvėnų valsčių tijūnu. Jis buvo vedęs Katariną, su kuria vaikų neturėjo, tačiau įsidukrino brolio Šimkaus Kareivos dukrą Nastaziją Kareivaitę. Ji, kaip Nastazija Šimkovna, minima 1526 metų akte. Šimkovna – slaviška mergautinio įvardijimo Šimkutė forma. Tik čia reiškia ne pavardę, o tėvavardį. O vardas Šimkus yra suslavinta vardo Simonas trumpinio forma. Vardas Mickus, iš kurio kilo daug pavardžių, vėlgi slaviško vardo Dimitrijus trumpinys.

Mickus Jurevičius Kareiva su broliu valdas Biržuvėnuose ir Kapėnuose paveldėjo iš tėvo Jurgio Kareivos, kurias jis buvo nusipirkęs. Vadinasi, žinome vieno pirmojo Biržuvėnų dvaro savininko vardą ir pavardę – Jurgis Kareiva, kuris senuosiuose aktuose pagal slavišką tradiciją tapo Jurijumi.

Mickaus Jurevičiaus Kareivos valdos buvo ir kitose Žemaitijos vietose. Jis turėjo iš tėvo paveldėtą valdą Užumedžiuose, Viduklės valsčiuje. 1513 metais fundavo Viduklės bažnyčios altariją.

Biržuvėnų bajorai XVI-XVII amžiais

Klaidinga būtų manyti, kad XVI amžiuje Biržuvėnai, kaip vietovė, priklausė vienam dvarui ir vienam savininkui. Tuo metu valdas Biržuvėnuose turėjo ir kiti bajorai. Biržuvėnų dvaro aprašymuose kaip vieni iš dvaro savininkų XVI amžiuje nurodomi Kęstartai. Regis, plačiau nebuvo aptartas 1566 metų aktas, saugomas Rusijos senųjų aktų archyve (Rusijos valstybės senųjų aktų archyvas (Apyrašas 4, dalis 1). Российский государственный архив древних актов. Опись 4, часть 1. Опись постановлений, люстрации, инвентарей, ревизий и ограничений на казенные и земские имения, привилегий городов. На польском языке (1537-1566). Опись уставов, инструкций, ревизий переписей и пр. (1526-1775).

Šiame akte, duotame Biržuvėnų valsčiaus tijūnui Sebastijonui Mikolajevičiui (Sebastijonui, Mikolajaus sūnui, neminint Kęstarto pavardės), aprašomi žemės mainai, susiję su Biržuvėnų dvaru. Apie šiuos mainus dar kalbėsime, dabar svarbiausia pabrėžti faktą, kad 1566 metais Kęstartams Biržuvėnuose valda jau priklausė ir kad Biržuvėnuose valdas turėjo ir kiti bajorai. Akte minima, kad Sebastijono Mikolajevičiaus valdos ribojosi su Biržuvėnų bajorų Šidaigių (Szydaygiow), Jurijaus (Jurgio) Cygano (Juria Cyhana), Gritkaičių (Hrytkaytiew), Vaškevičių (Waszkiewicziow) žemėmis. Minimas Petrikas Mažaitis, Mažeikaitis, Stanislovas Boskaitis, greičiausiai – valstiečiai.

Vėliau XVI amžiuje minimi ir kiti Biržuvėnų bajorai.

1567 metų kariuomenės sąraše Biržuvėnų valsčiuje, nenurodant vietovės, įrašytas Mikalojus Šideikaitis. Biržuvėnų bajorai Šidaigiai minimi 1566 m. Sebastijono Mikolajevičiaus Kęstorto žemių mainų akte.

1571 m. teismas priėmė sprendimą pagal kanauninko, Krakių klebono Mikalojaus Daukšos skundą prieš Sebastijoną Sebastijonavičių Kęstortą, kadangi šis užpuolė Biržuvėnų dvarą. Ši informacija yra iš Raseinių (Žemaičių) žemės teismo knygų bylų aprašo 1 tomo. Aprašai buvo išleisti rusų kalba XX amžiaus pradžioje. Pateikta trumpa bylos anotacija ne ką pasako apie antpuolį. Net neaišku, kodėl S. Kęstartui reikėjo užpulti Biržuvėnų dvarą, kuris priklausė jo giminei, ir kodėl skundėsi M.Daukša, nevaldęs Biržuvėnų dvaro. Tačiau žinoma, kad XVII amžiaus pabaigoje M.Daukša lankė Biržuvėnų valsčiaus Badaukių ir Visginių kaimus, kurie buvo perleisti Kražių jėzuitams ir dėl jų priklausomybės su jėzuitais bylinėjosi Žemaičių vyskupas. Gal bylos anotacijoje neteisingai įvardinta: antpuolis buvo surengtas ne Biržuvėnų dvare, o Biržuvėnų valsčiuje.

1581 metais Raseinių žemės teisme įrašytas 1580 metų aktas, kuriuo žemionis Stanislovas Janovičius Šadko (Stanislovas, Jono sūnus) užstatė Biržuvėnų rūmus (dvorec) Nikolajui Sebastijanovičiui Janovui. Šis įvardijimas iššifruojamas taip: Mikalojus, Sebastijono sūnus, Jono anūkas.

1583 m. Mikalojus Ivanovičius turėjo dvarą (valdą) Biržuvėnuose, Biržuvėnų valsčiuje. Kadangi čia vardai ir tėvavardžiai, sunku pasakyti, ar minimas vienas asmuo. 1575 metais Mikalojus Janovičius kreipėsi į Žemaičių žemės teismą, kadangi Jokūbo Mikolajevičiaus Zygelio sūnus, tarnaudamas jam, Ivanovičiui, pavogė arklį. Šioje žinutėje matome tėvavardžius lietuviška ir slaviška formomis.