Verčiant Krikonių dvaro istorijos puslapius

Kelis amžius šis dvaras tarp savininkų buvo mėtomas kaip karšta bulvė, dabar merdi be šeimininko

Buvęs Krikonių dvaras, kurį dabar primena pastatų liekanos – dalis gyvenamojo namo, svirno, tvarto ir ledainės – išgyveno įvairius ir labai sudėtingus periodus. Vargiai kuris Lietuvos dvaras turi tokią margą biografiją, kurioje nuolatinė kova už išgyvenimą, pastovūs žemių užstatymai kitiems dvarininkams, bankams. Visgi, dvaro likime įspausti ryškių istorinių asmenybių pėdsakai, palikti ženklai, neleidžiantys Krikonių vardui numirti be garso, galinčio sklisti per platųjį pasaulį. Dvaras įtrauktas į Lietuvos dvarų duomenų registrą.

Iš amžių gūdumos sklindanti šviesa 

Krikonių dvaro gyvavimo laikotarpis – XVI–XX a. Pasak istorikų, pavadinimo kilmė neaiški. Su tokiu pavadinimu žinomos vietovės Panevėžio rajone. Didžiausia tikimybė, kad pavadinimą vietovei davė baltiškas Kriko vardas, nes XV ir XVI a. pradžioje randama tėvavardžių su šio žodžio šaknimi. Krikonių dvaras minimas 1581 m. atribojimo akte, sudarant taikos sutartį Mielagėnų ir Ceikinių dvarininkui Andriui Belikovičiui su Komarovo dvarininkais Rasmusu Bytautavičiumi ir Stanislovu Sakavičiumi.

Istorikai ginčijasi dėl eilės faktų, nes neaišku – ar XV ar XVI a. Krikonys buvo atskiras dvaras, ar buvo išskirtas iš Komarovo žemių kaip pardavimo objektas.

Pacai, kaip didžiosios dalies Komarovo dvaro savininkai, minimi šaltiniuose 1567 m., jiems priklausė Dysnos, Erzvėto ir kiti dvarai. Tiksliau, priklausė Vitebsko kaštelionui Povilui Pacui. Komarovo dvaras priklausė kelioms Pacų kartoms. 1596 m. Mstislavlio ir Daugėliškio seniūnas Petras Pacas už 1500 kapų lietuviškų grašių pardavė Krikonių dvarą (kitur vadinamą palivarku) Ašmenos teisėjui Andriui Belikovičiui.

1612 m. birželio 4 d. Ceikinių dvaro savininkas Andrius Belikovičius savo nuosavybę, kuriai priklausė ir Mielagėnų, Krikonių, Bėčiūnų palivarkai testamentu užrašė žmonai Kristinai Kotovskai (Belikovičienei), o po jos mirties ši nuosavybė turėjo atitekti sūnui Adomui Belikovičiui.

Andrius Belikovičius pagal testamentą turėjo būti palaidotas pagal evangelikų reformatų apeigas jo pastatytoje evangelikų reformatų bažnyčioje. Šiai bažnyčiai iš Ceikinių dvaro buvo nurodyta mokėti 8 kapas lietuviškų grašių ir duoti 10 sieksnių audinio kasmet. Mielagėnų ir Krikonių palivarkai bažnyčiai turėjo duoti 8 statines rugių, 20 statinių kitokių grūdų. 

Tikslios datos, kada Kristina Belikovičienė užrašė visą turtą sūnui Adomui, nėra, bet vėlesni dokumentai tik patvirtina šį faktą, nes Adomo sūnus Steponas Belikovičius 1648 m. buvo vyriausiojo tribunolo maršalka ir valdė šiuos dvarus. Pasak istorinių šaltinių, Steponas Belikovičius su žmona Zofija Volonaite ir sūnumi Kazimieru Felicijanu gyveno Vilniuje, kur turėjo mūro namą.

1675 m. minimi: miręs Stepono Belikovičiaus sūnus Felicijanas, jo žmona Kristina Švabaitė, sūnūs Aleksandras ir Kristupas. O 1690 m. Krikonių dvaras priklausė Mozyriaus pastalininko Kazimiero Felicijano Belikovičiaus sūnui Kristupui ir jo žmonai Onai Kublickaitei, dvaras turėjo 12 dūmų (sodybų). Vėliau dvarą paveldėjo sūnūs. 1714 m. Krikonių dvaras padalintas broliams Mykolui, Antanui ir Aleksandrui Belikovičiams.

1716 m. dvarui priklausė 9 sodybų Juodagalvių k., 11 sodybų Krikonių kaimas, 3 sodybų Dimbelių kaimas, 5 sodybų Rubelninkų kaimas, 11 sodybų Maldanėnų kaimas, 6 sodybų Molykų kaimas, 4 sodybų Sriūbų kaimas ir vienos sodybos Reketiškė.

1721 m. Kijevo pastalininkas Antanas Belikovičius atsisakė savo dalies brolių Mykolo Kazimiero, Aleksandro, Petro ir Jurgio naudai, bet vėliau persigalvojo ir dvaras atiteko jam bei Mykolui Kazimierui.

Antanas Belikovičius skendo skolose. 1732 m. jis užstatė Krikonių dvarą Žemaitijos pataurininkui Mykolui Stanevičiui. 1737 m. dvaras sudegė. Vėliau jis nuosavybės teise galimai atiteko ne tik Mykolui Stanevičiui, bet ir jam. Valdyti Krikonis sunkiai sekėsi. 1749 m. gruodžio 12 d. dvaras už 30 000 auksinių parduotas Ašmenos sargybiniui Juozui Antanui Sorokai. 1754 m. Krikonių dvaras parduotas Breslaujos sargybiniui Kristupui Beganskiui. 1774 m. vasario 1 d. Kristupas Beganskis Krikonis pardavė Lydos rotmistrui Stanislovui Lesnevskiui ir jo žmonai, Breslaujos pastalininko ir Grigiškės dvarininko dukrai Felicijanai Beganskytei. 

1776 m. dvaro parke pastatyta aštuonkampė koplyčia. Ją pastatė Stanislovas Lesnevskis – Lydos rotmistras ir Krikonių dvaro savininkas. 1780 m. gruodžio 23 d. gautas vyskupo indultas 3-ejiems metams koplyčioje laikyti dvejas Mišias per metus. 

Po Stanislovo Lesnevskio ir jo žmonos Felicijanos Beganskytės mirties Krikonys atiteko jų dukrai Teresei ir jos vyrui Ašmenos teisėjui Juozapui Zablackui Savičiui. 1808 m. dvaras atiteko Zablackų sūnui Klemensui ir jo seseriai Konstancijai Važinskienei. 1828 m. Krikonių dvaras pardutas Adolfui ir Stanislovui Kublickiams. 1836 m. brolių Kublickių dvaras turėjo 132 valstiečius, o jų tėvas Juozapas Paliesiuje turėjo 879 valstiečius. Po tėvo mirties, Krikonių dvaras su Mielagėnų dvaru (palivarku) ir Mielagėnų miesteliu atiteko vienam iš brolių – Stanislovui. 

Pasak istorijos tyrinėtojo Ramučio Matkevičiaus, 1865 m. Krikonių dvare gyveno Stanislovas Kublickas, ekonomas Motiejus Malinauskas su žmona Ona Žebrauskaite ir dvi jų dukros. Dvaro aptarnaujamą personalą sudarė 33 asmenys. 

Baudžiavos panaikinimas

1861 m. panaikinta baudžiava, o po trejų metų uždraudžiamas ir lažas. Stanislovo Kublicko Krikonių dvaro kaimai nuo 1866 m. vasario 1 d. perėjo prie žemės išperkamųjų mokesčių. Tais pačiais metais mirė Krikonių dvaro savininkas Stanislovas Kublickis, palikęs testamentą, kuriame dvaras paliekamas brolio Adolfo sūnui Karoliui. Stanislovas paliko virš 200 rublių nesumokėtų mokesčių valstybei, todėl Krikonių dvaras buvo įtrauktas į parduodamų dvarų sąrašus. Karolis Kublickis apmokėjo visas skolas, dvaras išvengė viešo pardavimo. 1887 m., po Karolio Kublickio mirties, Krikonys atiteko Švenčionių apskr. bajorų globos institucijai, keletą metų vyko dalybos tarp giminaičių, vėliau buvo praskolintas Vilniaus žemės bankui.

Visgi, pagaliau giminės susitarė ir dvaras buvo padalintas: 502 deš. su dalimi Krikonių dvaro pastatų atiteko Jonui Benislavskiui. Kadangi Emilija Kublickaitė (Adolfo Kublickio sesuo) buvo ištekėjusi už dailininko, pedagogo ir gydytojo Vincento Smakausko (Smakowski), didžioji dvaro dalis (632 deš.) atiteko jai, našlei Emilijai Smakauskienei (Smokowskai).

Pasak istorikų, Smakauskų šeima gyveno Krikonyse. Žemės buvo pirktos už Vilniaus žemės banko paskolą. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Samakauskienės žemės, dėl negrąžinamos paskolos, buvo parduotos aplinkinių kaimų valstiečiams, dalį nupirko Benislavskiai ir Soltanai.

Turimais duomenimis, 1902 m. Vaitiekaus Soltano Krikonių dvarui su Mielagėnais priklausė 634 deš. žemės, Jonui Benislavskiui – 587 deš, Emilijai Kublickaitei Smakauskienei – 106 deš. Dvaro centras atiteko Jonui Benislavskiui, kuriam sėkmingai klostėsi dauguma dvaro tvarkymo reikalų – atiduotos paskolos bankui, išplėstos valdos. Pastatyti trys nauji gyvenamieji namai kumečiams, tvarkomi ir statomi nauji ūkiniai pastatai. Po Jono Benislavskio mirties, dvaras liko jo žmonai Jadvygai.

1900 m. Švenčionių apskrities dvarų globos institucija paskyrė globėją – Komarovo dvarininką K. Guze. Dėl finansinių sunkumų, 1905–1910 m. dalis žemės buvo parduota Juozui Bartašiūnui – Lakštingala, Martynui Kliukui – Kazliškė, Karoliui Šiaudiniui ir kitiems – kitos žemės. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje į dvarą grįžo Eduardas Benislavskis (Benislavskių palikuonis), 1923 m. dvarui liko 382 deš. žemės ir Juodagalvių malūnas.

1938 m. Eduardo Benislavskio ir jo motinos Jadvygos dvare buvo 5 gyvenamieji namai. Su kumečiais ir samdiniais dvare gyveno 71 asmuo. Dar apie 1922 m. Eduardas Benislavskis vedė Mariją Adrijanskytę (Adrianska) ir jie sulaukė dukros Janinos.

1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė užėmė kraštą. Kariškių paragintas kumetis Petras Kėkštas nušovė dvaro savininką Eduardą Benislavskį. Kitas kumetis nušovė dvaro urėdą (ekonomą) Stanislovą Vernikovskį. Abudu nušautuosius be jokių apeigų palaidoto Mielagėnų kapinėse. Motina Jadvyga Benislavskienė areštuota ir ištremta į Rusijos gilumą. Nepatvirtintais duomenimis, apie 1943 m. mirė Irkutske. Dvaras nacionalizuojamas, jame įsteigtas tarybinis ūkis. 

Krikonių dvaro merdėjimo ir nykymo laikotarpis

1939 m. Krikonių dvare organizuotas tarybinis ūkis, vokiečių okupacijos metais – valstybinis ūkis. 1942 m. valstybiniu ūkio valdytoju buvo Marijonas Olišauskis iš Švenčionių, dvare gyveno darbininkų šeimos: Jono Stanevičiaus iš Daugėliškio, Teklės Rimšelienės ir Ignoto Gulbinio iš Švenčionių, Leono Cibulsko ir Vinco Kazakevičiaus iš Baltarusijos, Juozo Laurijono iš Vidžių, Felikso Baltakio (gimęs Rygoje), Vilhelmo Šalkausko ir Jono Šimėno. 

1944–1945 m. dvaras tapo Mielagėnų valsčiaus Krikonių tarybinio ūkio centru, jam priklausė skyriai: Krikonių – 336 ha, Rakečių – 158 ha, Paliesiaus – 501 ha, Kazokinės – 304 ha.

Sovietmečiu buvę dvaro pastatai naudoti kolūkio reikmėms, vėliau palikti gamtos jėgų valiai. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, nauji savininkai, mėgindami išnaudoti paliktą dvaro potencialą, visgi nesugebėjo tvarkytis griūvančios didybės erdvėse. Krikonių dvaras merdi ir nyksta iki šiol. 

Istorinė medžiaga viešinama iš istorijos tyrinėtojo Romučio Matkevičiaus (Matusa) knygos „Ignalinos kraštas“.