Išniekinta vieta, kur siela kalbasi su dangumi

Panų kalnas – iškili ir šventa vieta Žemaitijos širdyje, Telšių rajone, Pasruojės kaime. Tai kalnas, apie kurį pasakojama šimtmečius, kur sklando kraują stingdančios legendos, kur kiekvienas kryžius pastatytas su malda ir viltimi. Šis kalnas mena švedmečio aukas – merginas, kurios, pasak padavimų, buvo palaidotos gyvos ar nuskendo, slėpdamosios nuo priešų. Nuo tada kalnas tapo ne tik istoriniu, bet ir sakraliniu ženklu – gyva mūsų krašto sąžine. Ir kaip skaudu buvo sužinoti, kad neseniai šią šventą vietą nuniokojo vandalai.

Seniūnas ir Joana – kaip du sargybiniai prie kalno vartų

Šiandien Panų kalnas stovi ne dėl valstybinių fondų ar atsitiktinių projektų. Jį išsaugojo paprasti žmonės – jų širdys, jų rankos, jų malda. Ypač verta paminėti Gedrimų kaimo gyventoją Joaną Jucienę, kuri daugiau nei penkis dešimtmečius be atlygio, be triukšmo, tyliai, bet kantriai sergėjo šią vietą. Jos meilė šiam kalnui – tai pavyzdys, kaip vieno žmogaus atsidavimas gali tapti viso krašto vertybe.

Ne kiekvienas seniūnas geba įsiklausyti. Ne kiekvienas sugeba matyti ne tik problemas, bet ir žmones, kurie jas sprendžia. Gadūnavo seniūnas Justas Dapkus yra būtent toks – žmogus, kuris kartu su Joana Juciene rūpinasi Panų kalnu. Jis kartu su rajono meru Tomu Katkumi pasistengė nuvežti Joaną, kad ji galėtų pati apžiūrėti, kaip atrodo nuniokota koplyčia. Jis kartu su ja lipo į kalną, klausėsi jos prisiminimų ir kartu svarstė, ką dar galima padaryti.

Joana Jucienė prisiminė, kaip dar sovietmečiu, kai tikėjimas buvo persekiojamas, o šventos vietos niokojamos, ji kovojo, kad kalnas nevirstų šabakštynu. Net Maskvą pasiekė ir savo tiesą įrodė. Ir net dabar, būdama garbingo amžiaus, ji nerimsta – siūlo, planuoja, dalinasi idėjomis, kaip išlaikyti Panų kalną tvarkingą ir orų. Seniūnas pažadėjo laiptelius į kalną, bet dar svarbiau – jis pažadėjo būti kartu. Tokia vienybė – tai ne deklaracija, tai – tikras rūpestis ir veiksmas.

Vandalai laužė medį, o atplaišos smigo į žmonių širdis

Labai skaudu rašyti apie tai, kas įvyko – vandalų išpuolis prieš koplytėlę ant Panų kalno. Policijos suvestinė buvo trumpa: nulaužti trys mediniai kryžiai. Bet realybė – gerokai skaudesnė. Suniokotas altorėlis, išmėtyti religiniai simboliai, sulaužyta pakyla, o viduje – stiklo šukės ir chaosas. Tai ne tik fizinė žala – tai smūgis į visos bendruomenės dvasią. Gerai, kad Alsėdžių parapija rūpinasi ir palengva viskas stoja į savo vietas.

Ar galima taip elgtis? Ar galima išniekinti vietą, kuri šimtmečius saugojo žmonių maldas, jų baimes, jų viltis? Tai klausimai, į kuriuos negalima atsakyti tik įstatymais. Nes nuo Dievo piršto, kaip sakė pati Joana, niekas nepasislėps. Ir jei įstatymai nutylės, sąžinė vis tiek šauks.

Tiems, kurie tai padarė, reikia pasakyti atvirai: jūs laužėte ne medį – jūs laužėte širdis. Bet bendruomenė nepalūžo. Kryžiai jau restauruojami. Koplyčia bus sutvarkyta. Ir Joanos dovanota raudona širdis – audinio lopinėlis Švč. Mergelei Marijai vienoje iš koplytėlių kalne – vis dar ten. Išsaugota. Nepaliesta. Kaip gyvas tikėjimo ir atleidimo simbolis.

Viltis lieka su tais, kurie dori

Šiandien Panų kalnas ir vėl kviečia. Ne tik maldai, ne tik tylai. Jis kviečia prisiminti, kad šventas kraštas gyvas tol, kol jį mylime. Kol tokie žmonės kaip Joana Jucienė ir seniūnas Justas Dapkus neužveria durų. Kol kiekvienas atvykęs lenkiasi su pagarba, o ne su savivale. Kol ne pamirštame, bet išsaugome.

Panų kalnas – tai ne tik piliakalnis. Tai mūsų visų vertybių veidrodis. Ir šiandien jis mums kalba – ne kaip akmuo, bet kaip gyva istorija, kuriai skauda, bet kuri vis dar tiki žmogaus šviesumu.

Joana, atsisveikindama, sušnabždėjo savo sukurtą ketureilį, kuris šiandien skamba kaip malda, kaip kvietimas, kaip paskutinis žodis niekadariams ir pirmasis – tiems, kurie dori:

„Visus kviečiam atvažiuoti,

Panų kalne pabuvoti.

Čia ramybę Jūs pajausit,

Čia sveikatą Jūs atgausit.“

Tegul šie žodžiai tampa pradžia. O kiekvienas, kuris nori, tegul randa kelią į kalną. Bet tegu ateina su pagarba. Nes Panų kalnas – tai ne tik vieta. Tai šventa žemė, kur kalbasi siela su dangumi.