Kaip dalyti ir atjauninti vilkdalgius bei bijūnus: aiškios ribos, kada metas kastuvui

Vilkdalgių ir bijūnų kerai sode dažnai atrodo ilgaamžiai, tačiau po kelių metų jų žiedai menksta, o augalai ima skursti. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai jie perauga ir jiems pritrūksta vietos bei maisto medžiagų.

Laiku atliktas dalijimas ne tik atgaivina žydėjimą, bet ir leidžia saugiai perkelti gėles į kitą vietą ar pasidalyti jomis su artimaisiais. Svarbu žinoti, kada ir kaip tai daryti, kad kerai greitai prigytų ir nesusirgtų.

Kada dalyti vilkdalgius ir bijūnus

Vilkdalgius dažniausiai verta dalyti kas 3–5 metus, kai pastebite, kad žiedų mažėja, o kerai viduryje plinka. Lapai gali likti gražūs, bet žydėjimo ratas traukiasi į pakraščius, tai aiškus signalas, kad šakniastiebiai per tankūs.

Bijūnus rekomenduojama liesti rečiau, maždaug kas 10 ir daugiau metų, nebent krūmas aiškiai skursta arba reikia jį perkelti. Jei žiedai smulkėja, stiebai daugėja, bet žiedpumpurių nedaug, tikėtina, kad krūmas per tankus ir atėjo metas dalijimui.

Abu šiuos augalus saugiausia dalyti vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, kad jie spėtų įsišaknyti iki šalčių. Jei orai ilgesnį laiką sausi ir karšti, verta palaukti vėsesnių, drėgnesnių dienų.

Vieta ir dirva po dalijimo

Vilkdalgiams labiausiai tinka saulėta, nuo vėjo kiek apsaugota vieta, kur dirva neužmirksta. Sunkų molį verta pagerinti smėliu ir kompostu, kad šakniastiebiai neimtų pūti.

Bijūnai mėgsta taip pat saulėtas ar pusiau saulėtas vietas, tačiau jiems svarbiausia gili, derlinga, bet gerai drenuota dirva. Prieš sodinant krūmo dalis, verta iškasti gilesnę duobę, užpildyti ją perpuvusiu kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu ir užberti viršų paprastu sodo dirvožemiu.

Abiem atvejais svarbu nepertręšti šviežių sodinių stipriais azotiniais mišiniais, nes tai skatina per greitą lapų augimą, o šaknys lieka silpnos. Pirmą sezoną užtenka komposto ir saikingų, subalansuotų kompleksinių trąšų, jei dirva labai skurdi.

Vilkdalgių dalijimo žingsniai

Dauguma sodo vilkdalgių turi storus, paviršiuje matomus šakniastiebius, kurie laikui bėgant sudaro tankų tinklą. Dalijant juos verta iškasti visą kerą kartu su žemės gumulu, kad nepažeistumėte atskirų dalių.

Iškastą gumulą patogu nuplauti vandeniu, nes taip aiškiau matyti sveikus ir pažeistus šakniastiebius. Minkštas, pajuodavusias ar supuvusias dalis reikia be gailesčio išpjauti, paliekant tik kietus, tvirtus segmentus su 1–2 lapų vėduoklėmis.

Lapus verta patrumpinti iki maždaug trečdalio aukščio, kad sumažintumėte išgarinamo vandens kiekį ir augalas daugiau energijos skirtų šaknims. Nauji šakniastiebiai sodinami taip, kad jų viršus liktų beveik dirvos paviršiuje arba vos plonu žemės sluoksniu užklotas.

Labai svarbu nepaskandinti vilkdalgių per giliai, nes taip šakniastiebiai lengviau pradeda pūti ir žydėjimas stipriai silpsta. Tarp naujų dalių palikite bent 25–40 centimetrų atstumus, kad krūmai galėtų augti kelis sezonus be papildomo tankinimo.

Bijūnų kerų iškėlimas ir padalijimas

Bijūnų šaknys giliai ir tankiai išsiraizgiusios, todėl jų dalijimas reikalauja kiek daugiau kantrybės ir tvirto kastuvo. Patogu iš pradžių aštuonkoju kastuvu apjuosti krūmą platesniu ratu, kad neperlaužtumėte storesnių šaknų.

Iškeltą kerą galima šiek tiek pavalyti, lengvai nuplauti ar bent jau nukratant didžiausius žemių kiekius apžiūrėti šakniagumbius. Dalijant svarbu, kad kiekviena nauja dalis turėtų kelias tvirtas šaknis ir 3–5 sveikus pumpurus, esančius šaknies viršuje.

Pjūviams naudokite švarų, aštrų peilį arba nedidelį pjūklelį, ypač senesniems, storašakniams bijūnams. Labai pažeistas, supuvusias ar juoduojančias vietas verta pašalinti, o pjūvio vietoms leisti truputį pradžiūti, kad sumažėtų puvinio rizika.

Sodinimo gylis ir atstumai

Bijūnai itin jautrūs sodinimo gyliui: jei pumpurai bus įkasti per giliai, augalas gali kelerius metus visai nežydėti. Šaknų viršūnėje esantys pumpurai turėtų likti maždaug 3–5 centimetrų gylyje nuo dirvos paviršiaus, lengvesnėse dirvose ar šaltuose regionuose galima šiek tiek giliau.

Tarp atskirų bijūnų dalių verta palikti 70–100 centimetrų atstumą, nes laikui bėgant krūmai išsiplečia. Per arti pasodinti augalai konkuruos dėl šviesos ir maisto, o tai ilgainiui vėl sukels skurdų žydėjimą.

Pasodinus dirvą aplink šaknis reikia kruopščiai, bet ne per stipriai sutrombuoti, kad neliktų didelių oro kišenių. Po to sodinukus patartina gerai palaistyti ir pirmomis savaitėmis neleisti dirvai visiškai išdžiūti.

Priežiūra po dalijimo ir galimos klaidos

Pirmą mėnesį po dalijimo vilkdalgiams ir bijūnams ypač svarbi tolygi drėgmė, todėl sausomis dienomis naudinga palaistyti po kelis kartus per savaitę. Tačiau vanduo neturi stovėti balomis, todėl molingose vietose pravartu įrengti drenažą ar sodinti į šiek tiek pakeltas lysves.

Pirmą sezoną geriau nenaudoti didelių mineralinių trąšų normų, ypač su daug azoto, nes tai skatina per gausų lapijos augimą. Jei dirva skurdi, galima lengvai patręšti kalio ir fosforo turinčiu mišiniu, kuris stiprina šaknų sistemą ir būsimas žiedines akis.

Vilkdalgių ir bijūnų dalimis pirmą žiemą verta pasirūpinti kiek labiau: vidutinio storio mulčio sluoksnis iš smulkintos žievės, šiaudų ar komposto saugos nuo staigių temperatūros svyravimų. Pavasarį mulčią svarbu šiek tiek prasklaidyti, kad šaknys negautų per mažai oro ir nesikauptų drėgmė.

Dažna klaida yra tikėtis gausaus žydėjimo jau pirmais metais po dalijimo, ypač bijūnų atveju. Kartais pilnam sužydėjimui reikia 2–3 sezonų, todėl verta iš anksto nusiteikti kantrybei ir nespartinti augimo papildomu tręšimu.

Kada geriau palikti kerą ramybėje

Jei vilkdalgių ar bijūnų kerai dar jauni, energingi ir gausiai žydi, neverta jų liesti vien dėl tvarkos ar simetrijos. Kiekvienas dalijimas augalą trumpam susilpnina, todėl procedūrą tikslinga atlikti tik esant aiškiam poreikiui.

Ligotų augalų, užpultų grybelinių ligų ar kenkėjų, dalijimas gali išplatinti problemą visame sode. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų stengtis stabilizuoti būklę, pašalinti labiausiai pažeistas dalis, pagerinti augimo sąlygas ir tik tada planuoti pilną kerų dalijimą.

Tinkamai parinktas laikas, tvarkingas iškasimas, teisingas sodinimo gylis ir saikinga priežiūra po dalijimo leidžia vilkdalgiams ir bijūnams vėl sukaupti jėgas. Vėlesniais metais tai atsilygins pilnesniais, sveikesniais ir ilgaamžiais žiedais.