Vasaros darbai neatsiejami nuo varginančio, nuobodaus žolės pjovimo savo sodybų kiemuose. Kaip šį sodo įrankį paversti pramoga, reikėtų pasiteirauti rokiškėnų, įsirengusių specialią trasą ir pakvietusių į azartiškas žoliapjovių lenktynes. Tai tarsi autokrosas, tik lenktyniauja ne sportiniai automobiliai, o sodo traktorinės žoliapjovės.

Lenktynių sumanytojas Audrius Vaitiekūnas trasą įsirengė savo žemėje Rokiškio rajone, kurioje kažkada bandė ūkininkauti. Bulvių užsiauginti nepavyko, todėl nutarė ją išnaudoti pramogai, įrengti tikrą lenktynių trasą. Jis nesitikėjo, kad atsiras tiek daug lenktynių entuziastų iš visos Lietuvos. Sunku patikėti, bet trasoje traktoriukai zvimbia 70 km/h, o kartais ir didesniu greičiu. Žolės taip važiuodamas tikrai nenupjausi, o varžyboms jis pats tinkamiausias.

Vienintelis Pasvalio krašto atstovas

Šiose neįprastose liepos pabaigoje organizuotose lenktynėse skambėjo ir Pasvalio vardas. Mūsų kraštui atstovavęs Egidijus Vilkevičius iš Žadeikonių kaimo antrajame lenktynių etape iškovojo trečiąją vietą. Pirmasis važiavimas vyko birželį.

Užsukę į jaukiai tvarkomą varžybų entuziasto žadeikoniečio E. Vilkevičiaus sodybą, kieme pirmiausiai pamatėme išrikiuotus ir nublizgintus kelis žolės pjovimo traktoriukus. Dar nesusitikę su šeimininku, supratome – atvažiavome ten, kur reikia.

Linksmai pasitikęs Egidijus, ką tik sodyboje pjovęs žolę, pakvietė apžiūrėti varžybų traktoriuką, kuris visai nepanašus į žoliapjovę. Juo žolės nepjauna, kantriai prižiūri ir tobulina, o pasibaigus lenktynėms, pradeda galvoti ir ruoštis būsimiems startams.

Vairuoja visą gyvenimą

Egidijui vairavimas niekada nebuvo svetimas. Visą gyvenimą vairuotoju dirbęs vyras prisipažįsta išmaišęs Europą ir dalį Rusijos, dvylika metų vykdavo į tolimuosius reisus prie automobilvežio vairo, gabendavo automobilius. Kol sušlubavo sveikata.

– Tokios varžybos vyksta visoje Europoje. Norėjau, kad jos išpopuliarėtų ir Lietuvoje. Pabendraudavome su būsimų lenktynių organizatoriumi Audriumi, skatinau jį pabandyti. Viskas prasidėjo nuo užklausos feisbuke – ar tokiose lenktynėse atsirastų norinčių dalyvauti? Buvome maloniai nustebinti, sulaukę entuziastų susidomėjimo iš visos Lietuvos. Mūsų šalis nedidelė, žmonės, nusipirkę žolės pjovimo traktoriuką, naudoja jį pagal paskirtį ir net nepagalvoja apie lenktynes. Užtenka nusiimti dėklą ir tu – jau varžybų dalyvis, – šypsosi Egidijus.

Lenktynėse privaloma laikytis visų saugumo taisyklių, dėvėti specialią aprangą, avalynę, motociklisto pirštines ir šalmus, kelių ir pečių apsaugas. Saugumo taisyklės turi atitikti europinius automobilių sporto standartus.

Traktoriukai pagal galingumą skirstomi į keturias klases. Pirmoji klasė – standartiniai, traktoriukai be jokių modifi kacijų, tik nuimtu žolės pjovimo mechanizmu. Antroji klasė – standartiniai, modifi kuoti, trečioji klasė – „Open“, kurioje leidžiamos visos važiuoklės ir kitos modifi kacijos. Tai specialiai tik varžyboms skirti žolės pjovimo traktoriukai. Ketvirtojoje kategorijoje varžėsi moterys ir vaikai.

Pats pritaikė traktoriuką varžyboms

– Varžybose važiavau trečiojoje – „Open“ kategorijoje. Šį traktoriuką pats pertvarkiau, į gamyklinį jis jau nebepanašus. Čia viskas pakeista, ir variklis, ir važiuoklė, paruošta lenktynėms, kad būtų kuo greitesnis. Jei važiuočiau tiesiu keliu, galėčiau pasiekti 60 km/h greitį. Varžybose per daug neįsigazuosi, nes trasos vingiuotos, gali greitai apsiversti. Birželio mėnesį organizuotame pirmajame lenktynių etape teko tai patirti. Pavyko atsipirkti tik nedideliais sumušimais, nors sirgau visą savaitę. Vienas varžybų trasos ratas – pusė kilometro, lenktynininkams reikia pravažiuoti po 7–9 ratus, iš viso – keturis su puse kilometro. Į lenktynes susirenka entuziastai iš visos Lietuvos, net iš Marijampolės, Alytaus, Pagėgių, Vilniaus. Šį lenktyninį traktoriuką susikonstravau prieš metus, man negaila savo patirtimi ir patarimais pasidalinti su jaunesniais dalyviais. Niekas kol kas dar neturi pasigaminęs galingesnio, todėl kitame varžybų etape svajoju apie pirmąją vietą. Šiose varžybose buvau vyriausias, jauniausia dalyvė – 4 metų mergaitė, važiavusi keturračiu motocikliuku, su traktoriuku važiavęs jauniausias dalyvis buvo septynmetis berniukas. Prieš varžybas visada aplanko nerimas, ar pavyks įveikti visą trasą, kartais dėl įvairių gedimų pusė dalyvių iš jos būna priversti pasitraukti. Varžyboms ruošiuosi visus metus, treniruojuosi aplinkinėse pievose, tėvų ir senelių sodybose, – juokiasi Egidijus, pridurdamas, kad kaime gyvenant treniruotėms vietų rasti lengviau. Traktoriuku po apylinkes palakstyti mėgsta pasisvečiuoti atvykstantys anūkai ir žentas.

Populiarina žemės ūkį

Pirmosios žoliapjovių, arba sodo traktoriukų lenktynės vyko 1963-iais metais Indianoje (JAV), Europoje tokios varžybos pirmą kartą surengtos 1968 metais Jungtinėje Karalystėje. Tai viena iš pigiausių techninio sporto šakų, kuri turi savo gerbėjų būrį visame pasaulyje. Tokios lenktynės labai populiarios Estijoje, Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Vienas iš lenktynių tikslų – populiarinti žemės ūkį ir į tokius darbus pažiūrėti linksmai.