Kas nežino krienų? Jų pilna visur. Vieni jų patys prisikasę laukuose, pievose ar darže, nepatingėję, prisitarkavę, kiti vieną kitą stiklainiuką nusipirkę parduotuvėje ar turguje. Dažno šaldytuve tikrai surastume krienų.

Vyresni žino, kad ankstyvas pavasaris, kaip ir vėlyvas ruduo, yra tinkamas laikas pasirūpinti šių, vieno svarbiausiųjų ir seniausiųjų virtuvės prieskonių, šaknų.

Tik, ko gero, ne kiekvienas pasakys, kad būtent meilė krienams sieja Japoniją ir Lietuvą. Japonų pamėgtas vasabis yra beveik tas pats, kas ir mūsiškiai krienai.

Ne veltui mūsų senoliai nuo seno vertino krienus, vartojo juos ir kaip maistą, ir kaip vaistą. Sakoma, kad krienai 100 ligų išvaro.

Velykų stalas be krienų neįsivaizduojamas

Krienus dažnas kasdavo prieš Velykas. Mėgsta juos dėl aštrumo. O ir surasti jų nesunku, ir pasikasti galima bet kada, ne tik pavasarį. Rudenį tą daryti taip pat galima. Dabar pats metas pasiruošti žiemai krienų.

Krienai kasami po pirmųjų rimtesnių šalnų, mat kol lapai nenušalę, krienai neturi „stiprumo“. Tačiau prisiekę krienų mėgėjai net nelaukia, kol lapai nušals, sako, to „stiprumo“ tikrai pakanka. „Kasiau krienus prieš pora savaičių. Kai suvalgau, vėl pasikasu. Daug jų yra. Darže auga. Nenaikinu. Tegu sau auga. Kai reikia, pasikasu. Iki lapkričio mėnesio kasmet kasu, kartais net dar ilgiau, jei žemė neįšąla“, – sako man kaimynė, tikindama, kad krienus ji valganti visus metus. Tiesa, iš močiutės yra girdėjusi, kad vis tik geriausia krienus pavasarį kasti. „Prieš Velykas visada, menu, kasdavome krienus ir jų pasiruošdavome. Dabar aš pasikasu bet kada“, – sako ji.

Iškasti krienai iš karto ruošiami. Laikyti jų nereikėtų, mat greitai praranda aštrumą. Krienai turi nedaug sulčių, gryni jie ne visai tinkami vartoti, tad šeimininkės maišo juos su vandeniu, sultimis, ruošia krienus su spanguolėmis ar baršteliais.

Tarkuoti krienus rekomenduoja lauke, kad vėjas išsklaidytų aitrų kvapą. „Mano senelis, tėtis krienus tarkuodavo. Mes, vaikai, kasti padėdavome, o jau kai tarkuodavo, mums liepdavo bėgti šalin. Troboje niekad netarkuodavo, tik lauke”, – pasakoja Asta iš Vidzgailų kaimo. Naminiai krienai stipresni nei pirkti parduotuvėje, todėl dažnas nori ne „parduotuvinių”, o naminių. Prisimena, kad tėčio paruošti krienai „macnūs” būdavo, net ašaras išspausdavo. „Net tėtis betarkuodamas apsiverkdavo”, – prisimena ji. Pasakoja, kad daugiau krienų ant šaukštelio pakabinus, ne tik verkti, bet ir rėkti norėdavosi: tokie stiprūs jie gali būti.

Naudingos ne tik šaknelės, bet ir viršūnėlės

Esame įpratę vartoti krienų šaknis, tačiau naudinga ir viršutinė krienų dalis. Lapus dažniausiai naudoja šeimininkės: kai raugia agurkus, kitas daržoves, krienų lapų būtinai įdeda. „Močiutė, atsimenu, į krieno lapus kiekvieną agurką įsukdavo, taip sudėliodavo ir užraugdavo. Tada bidoną į šulinį įleisdavo. Agurkai net pavasarį būdavo kieti, traškūs. Sakydavo, kad krienai tam pasitarnauja”, – pasakoja Asta.

„Krieno lapai nuo ataugų – geras vaistas. Druskas ištraukia, lapai net braška, net balti tokie būna, kai nusiimi. Jausmas – nemalonus, bet lapas lieka net druskuotas“, – sako ji. Pataria, kaip naudoti: „Karštame vandenyje pamirkytus krienų lapus reikia dėti ant probleminių vietų, su pleistru prisilipinti ir per naktį palaikyti. Labai padeda. Aš pati sau darau“. Krienų lapai naudojami, kai yra stiprus uždegimas, bronchitas. Tinktūra naudojama peršalus. Lapai puikiai tinka ir į salotas.

Krienuose esanti medžiaga, atsakinga už aštrų skonį, geba kovoti net su vėžinėmis ląstelėmis. Tai natūralus antibiotikas, saugantis nuo vėžio ir turintis keliskart daugiau vitamino C nei citrusiniai vaisiai.

Tad nesnauskime: šito stebuklo dar tikrai galime pasikasti. Kita vertus, anoks čia stebuklas, tai paprastų paprasčiausi krienai.

Dineta Babarskienė ("Dzūkų žinios")