Šių metų neįprastai ilgas derliaus nuėmimas artėja į pabaigą, ir daugelyje laukų jau matosi įdirbtos ražienos. Pats laikas planuoti tręšimą naujam derliui. Natūralios trąšos, ypač mėšlas, yra sveikintinas sprendimas. Kokios mėšlo savybės? Ir kuris yra vertingiausias?

Neabejotina, kad bet koks mėšlas yra vertinga trąša, ypač jei jis yra gyvulininkystės ūkių šalutinis produktas. Nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies gyvulių jis gaunamas, jame gausu makro- ir mikroelementų, be to, jame yra vertinga organinių medžiagų dozė. Pabrangus mineralinėms trąšoms, mėšlas vėl tapo mėgstamas daugelyje ūkių, kurie anksčiau jo nebenaudojo, dažnai dėl gyvulininkystės nutraukimo.

Daroma prielaida, kad vidutiniškai su viena tona mėšlo į lauką įterpiame 5 kg azoto, 3 kg P2O5, 7 kg K2O, taip pat CaO, MgO ir mikroelementų. Žinoma, kalbame apie žinduolių mėšlą. Iš esmės avių mėšlas yra turtingiausios sudėties, pagal fosforo kiekį jis nusileidžia tik kiaulių mėšlui. Karvių mėšlas yra skurdžiausias mineralų atžvilgiu, tačiau dažnai yra lengviau prieinamas. Tiksli vertė visų pirma priklauso nuo rūšies. Daugiausia azoto yra avių mėšle, mažiausiai - galvijų mėšle. Daugiausia fosforo yra kiaulių mėšle, o mažiausiai - galvijų mėšle. Kalio kiekio atžvilgiu situacija panaši kaip ir azoto atžvilgiu. Didžiausias jo kiekis yra avių mėšle, o mažiausias - galvijų mėšle.

Vištų, ančių, žąsų ar kalakutų mėšlas laikomas viena vertingiausių trąšų. Jis pasižymi ne tik palankia sudėtimi, bet ir greitai veikiančiu amonio pavidalo azotu. Tačiau jis netinka ilgalaikiam laikymui, nes azoto nuostoliai jau po mėnesio nuo išvežimo iš paukštyno gali siekti 50 %. Mėšlo sudėtis paprastai yra turtingesnė nei tipiško žinduolių mėšlo. Be to, pavyzdžiui, vištų mėšle gausu boro ir molibdeno, o kalakutų mėšle - vario, cinko ir mangano. Žinoma, kalbant apie mėšlą, reikia atsižvelgti į tai, kad paukštyne ir lauke tirto mėšlo sudėtis taip pat skirsis, o azoto kiekis gerokai sumažės jau pakrovimo metu.

 Tai priklauso nuo regiono ir konkrečių derliaus metų sąlygų.