Vilkų populiacijos valdymas – ar tikrai sprendžiamos gyvulių augintojų problemos?

Pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose pasirodė dvi skirtingos vilkų medžioklės istorijos, kurios paskatino diskusijas ir į plėšrūnų populiacijos valdymo problematiką pažvelgti atidžiau. Šia tema kalbiname biologą Petrą Adeikį, kuris sako, kad šie du atvejai labai aiškiai atskleidžia skirtumą tarp dviejų požiūrių – kokybinio vilkų populiacijos valdymo ir kiekybinio reguliavimo, kai svarbiausiu kriterijumi tampa ne tai, kuris vilkas išimamas, o tai, kiek plėšrūnų pašalinama.

„Vilkų populiacija pirmiausia turėtų būti valdoma kokybiškai, o po to kiekybiškai“, – pabrėžia biologas.

Ne gauja, o šeima

„Vilkai yra socialiniai gyvūnai ir jie gyvena šeimomis, o ne gaujomis. Žodis gauja turi pernelyg neigiamą atspalvį, pavyzdžiui, banditų gaujos – vilkų gaujos. Lyg šie gyvūnai savaime darytų žalą. Iš tikrųjų žalą daro ne vilkai, o neteisingas vilkų populiacijos valdymas“, – pokalbį pradeda P. Adeikis.

Pasak biologo, vilkų šeimos struktūra yra pagrindas, nuo kurio priklauso, ar plėšrūnai medžios stambų laukinį žvėrį – briedį, elnią, stirną, šerną ar danielių, ar pradės daryti žalą žmogui, ypač gyvulių augintojams.

„Mano atlikti tyrimai rodo, kad gyvulius pjauna pavieniai vilkai, o ne jų šeimos“, – tęsia pašnekovas ir priduria, kad, jo teigimu, patys vilkai laukinei faunai žalos nedaro. Priešingai – sveikos vilkų šeimos galėtų padėti reguliuoti elninių gyvūnų populiaciją.

Moksliniai tyrimai rodo, kad vilkai minta elniniais gyvūnais, kurių dabartinė populiacija Lietuvoje, anot P. Adeikio, padidėjusi ne procentais, o kartais.

„Padidėjusi elninių gyvūnų populiacija daro žalą žemės ir miškų ūkiui. Todėl Aplinkos ministerija ir nuėmė jų sumedžiojimo limitus (išskyrus briedį), nes daroma šių gyvūnų žala labai didelė, o medžiotojai nebesusitvarko su jų populiacijomis. Bet būtent sveika vilkų šeima būtų pagalbininkė tame“, – tvirtina biologas.

Dvi istorijos...

P. Adeikis savo „Facebook“ paskyroje praėjusią savaitę pasidalijo istorija, kaip per dvi dienas pavyko sumedžioti trikojį vilką.

„Tai yra probleminis vilkas, nes turėdamas tik tris kojas jis nebesugeba bėgti kartu su šeima, nuo jos atsiskiria, nebegali pats susimedžioti normalaus grobio. Kitaip tariant, jis greitu metu būtų tapęs probleminiu vilku, nes trūkstant maisto būtų pradėjęs eiti į kaimus ir pjauti šunis, o prasidėjus ganiavai – gyvulius“, – pasakoja biologas.

Tuo tarpu kitas medžiotojas – Deividas Staponkus – pasidalijo visiškai kitokia istorija. Savo paskyroje vyras papasakojo apie nesėkmingą šūvį, po kurio sužeistas vilkas pabėgo, o sekant kraujo pėdsaku jo surasti taip ir nepavyko.

Po kelių dienų D. Staponkus įkėlė ir dar vieną įrašą, kuriame pasakojo, kad per kitą medžioklę vietoj sužeisto vilko jam pavyko prisivilioti visą šeimą, o savo laimikiu tą vakarą jis pasirinko alfa patiną.

...du požiūriai

„Kas išardo vilkų šeimas? Medžiotojai, kurie medžioja vilkus ir populiaciją valdo kiekybiškai, bet ne kokybiškai“, – tvirtina P. Adeikis. Paklaustas, kaip vertina D. Staponkaus dviejų medžioklių istorijas, dėmesį atkreipia į du esminius dalykus: pirmuoju atveju buvo sužeistas šeimos vilkas, kuris, pasak biologo, gali tapti probleminiu, o vėliau pasirinkus išimti šeimos alfa patiną, problemine gali tapti visa vilkų šeima.

„Štai ir yra du pavyzdžiai – vienas, kai išimamas probleminis vilkas, kaip ir turėtų vystytis vilkų populiacijos valdymas bei sprendžiama gyvulių augintojams daroma žala, ir kitas – kai dėl dėmesio ir garbės išimamas pats geriausias vilkas. Toks elgesys yra neteisingas. Tokiu būdu medžiotojai ne sprendžia vilkų daromos žalos problemos, o ją tik dar labiau gilina“, – neabejoja biologas. Jis priduria, kad būtų įdomu atkreipti dėmesį į teritoriją, kur vyko minėtos medžioklės, ir įvertinti, ar atėjus vasarai bei prasidėjus ganiavai neprasidės ir gyvulių pjovimai.

Pasak P. Adeikio, kokybinis valdymas reiškia, kad iš populiacijos pirmiausia šalinami probleminiai individai arba prieaugis, o ne dominuojantys šeimos nariai, užtikrinantys šeimos stabilumą.