Pirmiausia – draudimai, o kompensacijų nėra

Privačių miškų savininkai vis dažniau susiduria su situacija, kai jų valdose atsiranda naujų ūkinės veiklos apribojimų. Vienur nebeleidžiama kirsti brandžių medynų, kitur suplanuoti darbai nukeliami daugeliui metų, o neretai savininkai tik rengdami miškotvarkos projektą ar kreipdamiesi dėl leidimo kirsti sužino, kad jų miške jau nustatyta saugoma buveinė ar įvesti papildomi draudimai.

Miškas pateko į saugomą teritoriją

Miško savininkai pabrėžia neprieštaraujantys gamtos apsaugai. Priešingai – jie patys yra suinteresuoti atsakingu miškų tvarkymu ir išsaugojimu ateities kartoms. Tačiau jų nuomone, turi galioti aiški taisyklė: jei valstybė visuomenės labui apriboja galimybę naudotis privačiu turtu, apie tai turi būti informuojama iš anksto, o patiriami nuostoliai – sąžiningai ir laiku kompensuojami.

„Žiūriu į savo mišką ir nežinau, ką su juo daryti“, – sako Tauragės rajone mišką turintis miškų ruošos ir medienos prekybos įmonės UAB „Mickiškė“ vadovas Vaclovas Bielskis. Jo miškas pateko į saugomą teritoriją, tačiau iki šiol nėra aišku, ar valstybė ketina jį išpirkti, mokėti kompensaciją ir kada tai galėtų įvykti.

V. Bielskis neslepia nusivylimo: „Jeigu tos buveinės dokumentais nepatvirtintos, tai kodėl jos egzistuoja? Nėra parengtų ir projektų. Niekas neparodo, ką ten reikia saugoti. Įdomiai čia viskas. Viešoji įstaiga darė projektą, tai net nėra su kuo ginčytis. Pasakė, kad čia reikia visuomenės reikmėms, todėl paimamas jūsų miškas, o jūs neturite jokių teisių. Samdžiau advokatą, bet ir tas nieko nepadėjo.“

Jo miškas yra Tauragės rajono Norkiškės miške. Iki šiol teritorija buvo saugoma kaip „Natura 2000“ buveinių apsaugai svarbi teritorija, o 2025 m. jai suteiktas valstybinio botaninio draustinio statusas.

„Nei pats ūkininkauju, nei kas tą teritoriją išperka. Įdomiausia, kad praėjus dviem savaitėms po susirinkimo, kuriame buvo svarstomas draustinio steigimas, man paskambino žmonės ir pasiūlė pirkti tą mano mišką. Draustinis jau įsteigtas, o jie siūlosi pirkti. Gal jie tikėjosi greitai gauti kompensaciją. O ką padarysi? Laukiam toliau…“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, kiekvieną mėnesį kreipiantis į atsakingas institucijas atsakymas išlieka tas pats – sprendimas dėl išpirkimo ar kompensavimo dar nepriimtas.

Įstatymų pakeitimai siaurina galimybes

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas ragindama atsisakyti praktikos, kai pirmiausia nustatomi draudimai, o tik vėliau ieškoma būdų kompensuoti jų sukeltus nuostolius.

LMSA pirmininkas dr. Algis Gaižutis pabrėžia, kad miškų politika turėtų būti grindžiama ne nuolatiniu naujų ribojimų kūrimu, o atsakingo ūkininkavimo skatinimu. Jo teigimu, prieš nustatant naujus apribojimus valstybė pirmiausia turėtų užtikrinti kompensavimo mechanizmą ir numatyti tam reikalingas lėšas.

Situaciją komplikuoja ir tai, kad skirtingi teisės aktai numato nevienodą kompensavimo tvarką. Kai kuriais atvejais nuostoliai atlyginami tik iš dalies arba apskritai neatlyginami. Pavyzdžiui, po 2023 m. priimtos naujos Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos kompensavimo tvarka iki šiol nėra tinkamai atnaujinta.

Anot LMSA, šiuo metu svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai kompensacijų galimybes dar labiau susiaurintų. Asociacijos vertinimu, tai reikštų, kad apribojimai būtų taikomi iš karto, o kompensacijų klausimas liktų atidėtas neapibrėžtam laikui.

Apribojimai paveikia didelius miškų plotus

LMSA duomenimis, dėl pakeistų biržių ploto ir šliejimo reikalavimų ūkinė veikla tampa ribojama arba atidedama maždaug 400 tūkst. hektarų miškų teritorijoje. Apie pusę šio ploto sudaro privatūs miškai.

Tai reiškia, kad suplanuoti kirtimai gali būti nukeliami net 7–12 metų, o savininkai praranda planuotas pajamas ir patiria reikšmingų finansinių nuostolių.

Asociacijos duomenimis, įvairūs papildomi apribojimai jau dabar taikomi maždaug 40 proc. visų privačių miškų Lietuvoje.

Apribojimai, apie kuriuos savininkai nežino

Ypač daug klausimų kyla „Natura 2000“ teritorijose. UAB „Dzūkijos miškas“ projektų vadovas Vaidotas Beržanskis atkreipia dėmesį į paradoksalią situaciją, kai dalis buveinių nėra oficialiai patvirtintos, tačiau jų atžvilgiu jau taikomi apribojimai.„Yra pasitaikę tokių objektų, kur dar nėra patvirtintos saugomos buveinės, tačiau jau taikomas saugomas režimas. Jos lyg būtų menamos buveinės.“

Pasak jo, labiausiai nuo tokios situacijos nukenčia savininkai, kurie dažnai net nežino apie jų valdose atsiradusius ribojimus.

„Man atrodo, kad savininkas turėtų būti informuotas, jei jo valdoje atsiranda saugoma rūšis, buveinė ar kitas apribojimas. Tačiau realybėje dažnai būna priešingai – žmogus apie tai sužino tik tada, kai nori ką nors daryti savo miške“, – sako V. Beržanskis.

Jo teigimu, dauguma žmonių supranta gamtos apsaugos svarbą, tačiau tikisi sąžiningo ir skaidraus valstybės požiūrio.

Taisyklės keičiamos žaidimo metu

Dabartinę situaciją V. Beržanskis lygina su žaidimu, kurio taisyklės keičiamos jau prasidėjus partijai.  „Jeigu atsisėdame žaisti „Monopolio“, taisykles susitariame prieš pradėdami. O dabar atrodo taip: žaidimas jau vyksta, o kažkas, valdantis banką, staiga pareiškia, kad nuo šiol taisyklės bus kitokios.“

Anot jo, nuolat atsirandantys nauji apribojimai mažina žmonių pasitikėjimą ir kuria neapibrėžtumo jausmą.

Nuostolis ar paguoda?

„Prieš penkerius metus dar žinojau, kad ateis laikas, kai galėsiu kirsti mišką ir gausiu pajamų. Šiandien jau tikrai žinau, kad jų negausiu“, – sako prekės ženklo „VIZON – miško paslaugos paprastai“ vadovas Gediminas Sakalauskas.

Jo teigimu, dalis saugomose teritorijose esančių miškų savininkų šiandien gali džiaugtis tik tuo, kad tebėra jų savininkai. „Tai vadinasi geroji miškininkystės pusė – gali stovėti ir grožėtis savo mišku. Tik nieko jame nebegali daryti.“

Verslas tokius plotus bando panaudoti sertifikavimo reikmėms, tačiau tai, pasak pašnekovo, veikiau paguoda nei reali ekonominė nauda.

Miškai saugomose teritorijose nėra muziejaus eksponatai

Buvęs ilgametis VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Edmundas Bartkevičius primena, kad Lietuvos nacionaliniai parkai buvo kuriami ne vien gamtos apsaugos, bet ir kraštovaizdžio bei etnografiniu pagrindu.

Jo nuomone, mechaninis ūkinių IV grupės miškų pavertimas griežtesnio režimo miškais nėra tinkamas sprendimas.

Profesorius siūlo peržiūrėti saugomų teritorijų ribas ir didesnį dėmesį sutelkti į tas teritorijas, kuriose iš tiesų yra reikšmingų gamtinių vertybių.

Turi būti teisingai ir lygiaverčiai atlyginta

Teisininkas prof. Eduardas Monkevičius pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškiai įtvirtintas principas: jei dėl valstybės nustatytų ribojimų savininkas praranda galimybę naudotis savo turtu ar patiria realių nuostolių, jam turi būti teisingai ir lygiaverčiai atlyginta.

Pasak profesoriaus, kompensavimo mechanizmai turi būti nustatyti iš anksto, o ne kuriami tik tada, kai savininkai jau priversti ginti savo teises teismuose.

Būtent čia šiandien ir slypi pagrindinė problema – apribojimai įsigalioja greitai, o kompensacijų sistema vis dar vėluoja paskui sprendimus, kurie tiesiogiai paliečia tūkstančius privačių miškų savininkų visoje Lietuvoje.