Didysis 1916 m. Ginučių gaisras: kaimo žmonės gelbėjo ne trobas, o vandens malūną

Katastrofiškai nykstant ir viskam grimztant į praeitį, jaučiu reikalą nors trumpai aprašyti prieš 110 metų įvykusį svarbų Ginučiams įvykį – gaisrą. Taigi, buvo 1916-ieji…

Karštą vasaros dieną visi Ginučių kaimo gyventojai dirbo laukuose (greičiausiai, tai buvo rugpjūtis, javapjūtė). Baltaduonių troboj likusi viena senutė kūreno krosnį ir džiovino spalius. Troba buvo vakarinėje kaimo dalyje. Spaliai užsidegė, o senelė, būdama viena, nepajėgė nieko prisišaukti į pagalbą, nepajėgė užgesinti liepsnos – visi dirbo laukuose. Visi trobesiai tuomet buvo dengti šiaudais. Greitai užsidegė troba ir visi buvę pastatai: tvartas, svirnas, pirtis, kluonas. Pūtė vakarų vėjas. Trobos Ginučiuose buvo sustatytos labai arti viena kitos. Greitai užsidegė Kliukų, Rukų, Žilėnų, ugnis persimetė į kitą Srovės upelio krantą už tilto ir užsiliepsnojo Paukštės, Aiduko, Tijūnėlio, Pumpučio, Guobio, toliau Gaižučio, Drungos (Blažio) ir kitos sodybos. Reikia pažymėti, kad ta pačia pavarde buvo po dvi ir daugiau sodybų. Visas kaimas nuo siautėjusių liepsnų tiesiog ūžė grėsmingu garsu. Žmonės, apimti siaubo, bėgo iš laukų link savo sodybų ir nešė lauk iš pastatų viską, ką spėjo. Nešė vaikus iš lopšių, varė gyvulius iš tvartų, todėl niekas nesudegė…

Ginučių kaimas ilgai gyveno pagal senos valakinės Lietuvos taisykles – tarsi viena didelė šeima, turinti savo vadovą. Mano laikais juo buvo Antanas Tijūnėlis, aprašomu laiku – Antanas Aidukas (Untoškis). Vadovas reguliavo malimo tvarką malūne, kampininkų priėmimą, ganymo, šienavimo bendrose pievose tvarką, pagaliau dorovės reikalus ir kita. Viską tvarkė paprotine teise ir senaisiais įstatymais. Kaimas buvo saviizoliavęsis nuo kitų, apsitvėręs tvora, bet kas neįeidavo net naktį. O gyventojų Ginučiuose tuomet buvo daug. Dar galiojo „plukdymo“ upe paprotys. Pas minėto Untoškio senelį buvo saugomi ir vandens malūno dokumentai, rodantys, kad malūnas priklauso Ginučių kaimui. Kampininkai nuosavybės teisių neturėjo ir jei būdavo priimami, už teisę apsigyventi turėjo kasdien ganyti kaimo gyvulius ar dirbti kitus darbus. Jie visokiais būdais stengėsi įsigyti žemės, kad įgytų teisę į malūną. Valakinė žemėtvarka, gyvulių ganymas, malimo darbai, pagaliau mokykla ir daraktoriai (juos visiškai išlaikė kaimas) Ginučius konsolidavo. Malūne grūdus sau ir aplinkiniams po vieną savaitę malė kiekvienas Ginučių ūkininkėlis, atlygį už malimą iš svetimų dažniausiai imdavo grūdais.  Nelaimingi atsitikimai ir katastrofos

Taigi, matant, kad sodybų išgelbėti nepavyks, A. Aidukas griežtai liepė bėgti ir nuo ugnies gelbėti malūną, svarbų kaimo pragyvenimo šaltinį. Mat Silvestrui Aidukui priklausė posakis: „Mes Ginučiuose vieną derlių gaunam iš žemės, o tris – iš malūno“. Todėl link malūno bėgo visi su mediniais kibirais ir paklodėmis. Sudrėkintas jas klojo ant malūno stogo ir sienų. Vandenį sėmė čia pat iš Srovės upelio ir Sravinaičio ežero ir pylė ant dar neužsidegusio malūno sienų. Sustoję į dvigubas eiles, kibirus viena eile su vandeniu leido per rankas link malūno, tuščius kibirus antra eile per rankas grąžino atgal prie vandens. Jau degė ir greta malūno stovinti A. Palikšos sodybėlė. Jo mažą dukrytę vos spėta išnešti, ji sirgo taip vadinamu drugiu, karščiavo, todėl buvo įvyniota į paklodę ir kailinius ir paguldyta atokiau. Taip visas kaimas gana tvarkingai ir atkakliai gynė savo malūną.

Staiga iš gretimos užsidegusios sodybos išbėgo pusnuogė, beveik akla moteris. Nematydama ir nesuvokdama kas darosi, ji blaškėsi, nežinodama, kur bėgti, šaukė, bet niekas į ją nekreipė dėmesio (tai buvo tarsi tuometės Lietuvos simbolis). Visi buvo per daug užsiėmę malūno gelbėjimu. Ir moteris šlitinėdama tolo nuo liepsnų.

Staiga pasigirdo kurtinantis bildesys – ant arklių raiti atlėkė būrys jaunų vyrų. „Arkliai lėkė tokiais šuoliais, kad jų priekinės kojos buvo prie malūno, o užpakalinės prie Drungienės namų. Lėkė Adasiokas su naktigoniais, gal koks puskapis jaunų, su arkliais dirbusių laukuose, vyrų. Dar buvo bėgte atbėgusių…“ Taip vėliau pasakojo tai matę. Malūną ginutiškiai apgynė, o kaimas sudegė beveik visas su ūkiniais pastatais. Laimei, žmonės nenukentėjo nė vienas.  Geografinė informacija

Liko nesudegusios tik kelios sodybos. Žigų sodybėlė už malūno prie Sravinaičio ežero yra vienintelų, stovinti iki šiol, kaip etnografinis pavyzdys. Liko Žilėnų troba už Srovės upelio, dar Ruko Julios ir Brukštaus sodybos. Pietvakarinėje dalyje, prie Laukinio tilto, išliko Žilėnų, anapus tilto – dar vienų Žilėnų. Ginučiuose yra du tiltai: Malūno, kurio prieš kažkiek laiko buvo balkiai nupjauti (MI apie tai rašė – red.) ir Laukinis tiltas.

Žmonės, likę be pastogės, su šeimomis (vaikais ir seneliais) išsikraustė kas kur, daugiausia pasklido pas gimines gretimuose kaimeliuose. Turėdami, kad ir nedaug, nuosavo miško, nepaprastai greitai tiems laikams, per 1–2 (3) metus, visas kaimas atsistatė pagrindinius pastatus. Atsirado naujas įprotis – vasarą maistą sau ir gyvuliams virti lauke ant laužų paupyje. Įdomus vaizdas vakarais būdavo. Galima tik stebėtis tuomečių žmonių solidarumu. Štai Marcelė Palikšienė buvo našlė su penkiais mažais vaikais. Jai sodybėlę, nors neišbaigtą, bet visai be jokio atlygio atstatė pusbroliai Rukšėnai iš Paukojės. Pusbroliai Gaižučiai – dvi sodybas su gausiomis šeimomis – atsistatė patys, padedant giminėms.

Tai štai kaip buvo. Jei kas žinote daugiau, išsamiau – netylėkit, rašykit, kalbėkit. Daugiau žinių – daugiau tiesos ir atgaivintos  istorijos.

Vytautas Brukštus