Apie tikrąjį gyvenimo skonį ir kitokį žvilgsnį į nukritusį vaisių

Turtingas ruduo dovanojo gausų derlių. Sodai lūžta nuo  obuolių, kuriuos negailestingai purto siaučiančios vėtros.  Obuolių gausa kažkam tampa papildoma darbų našta, kiti nemato pačiame vaisiuje vertės, o supirkimo kainos apverktinos – 0,07 ct už kilogramą. Kokia prasmė pakelti nukritusį obuolį?

Šiandieną obuolį galime nusipirkti bet kuriuo metų laiku. Ypač vaškinį. Parduotuvių lentynoje jis tapo tiesiog preke – išrūšiuotas, nuplautas, nupurkštas ir supakuotas. Todėl vis rečiau susimąstome, kiek vertės slypi tame paprastame vaisiuje. Ir galbūt ne  obuolys atpigo – tiesiog mes pamiršome jo tikrąją kainą.

Vaikystės sodas buvo daugiau nei žemės lopinėlis prie namų. Tai – istorijos dalis, šeimos atmintis ir tylus bei brandus ryšys su žeme.

Pavasarį žydintys medžiai žadėdavo derlių, vasarą po jų šakomis ieškodavome pavėsio, svajodavome, obelyse supdavosi dangaus žvaigždės, o rudenį į krepšius rinkome obuolius. Visame procese regėjome ne tik maistą, bet slėpiningą laukimą, brandą, rūpestį medžių užaugintais vaisiais. Kartu su vaisiais augome ir mes.

Paklausus vyresnių kartų, kodėl sumenko sodo ir obuolio vertė, iš atsakymų supranti, kad obuolys tapo per prastas. Turbūt gyvename pakankamai turtingai, soduose prisisodiname egzotiškų sodmenų, parduotuvėse visko pilna. Obuolių vaikams jau neįsiūlysi.  Kaip neliko arklio, karvutės, paršelių tvartuose, taip ir sodų… Juk viską šiandieniniam žmogui galima nusipirkti, patogiai sulaukti prekių užsakymo į namus.

Ar tikrai tapome laimingesniais?  O gal verta pamąstyti ko netekome, bijodami ar nenorėdami pasilenkti prie nukritusio obuolio? Ką sodas brandino žmoguje? Kiek teikė dvasios jėgos, kurios dabar dažnas pasigenda savyje?

Mes praradome gebėjimą laukti, girdėti gamtą, paklusti laiko reikalavimams ir rūpintis tuo, kas neatsiperka akimirksniu. Sodas – kantrybės ir nuolankumo pavyzdys, šių savybių šiandien taip stinga daugeliui. Sodas gali būti ypatingas mokytojas, nebylus pašnekovas, stiprus ryšys su protėvių palikimu. 

 Senelio sodinti medžiai buvo mano suaugusiais draugais, istorijų klausytojais ir sargais nuo netikėtų pavojų. Į sodą pasiguosti bėgdavau nusimušusi ant žvyro kelius, grįžusi po pamokų arba ieškodama auditorijos savo vaikiškiems pasakojimams. Kiekvienas vasaros rytas prasidėdavo nuo visų pažįstamų kiemo kampelių apėjimo, pirmi džiaugsmai ir sutiktos pirmos gyvenimo nesėkmės liko užsuptos supynėse, po kriauše. Senelio sodas mūsų visų seserų gyvenime užėmė ypatingą erdvę, svarbią vietą, kurią savyje pažinome ir po daugelio metų. Tokio dialogo su gamta linkėčiau kiekvienam vaikui, nes kompiuterio ekranas nenusako augmenijos ir gyvūnijos esaties, pilnatvės, neleidžia pajausti toje gyvybėje alsuojančios dvasios.

Gal todėl šiandien verta iš naujo pažvelgti į sodą ir obuolį kitaip. Ne iš materialiai apčiuopiamos naudos pozicijos, ne kaip į senamadiškus kaimo gyvenimo simbolius, o į unikalią visumą, bylojančią apie žmogui reikalingas šaknis, be kurių nebūna brandos, ramybės ir didelės prasmės. Tai mūsų senelių filosofija ir jų gyvenimo būdą suformavusi amžių išmintis.

Gal vieną dieną suprasime, kad praradę sodą, praradome ne tik medžius. Praradome dalį savęs, vietą, kurioje gali augti medis ir žmogus, formuotis šeima, bendrystė, prisiminimai, tikrojo gyvenimo skonis.