Agurkai užaugino ne tik derlių, bet ir meilę
Kol daugelis jaunų šeimų svajoja apie gyvenimą didmiestyje, Aida ir Justas Kazilioniai pasirinko visai kitokį kelią. Triukšmingą miesto ritmą jie iškeitė į ramybę šimtametėje senelių sodyboje Daujėnuose. Čia augina tris mažamečius vaikus, puoselėja šeimos ūkį, augina ekologiškus agurkus ir savo pavyzdžiu įrodo, kad sėkmingą gyvenimą galima kurti ir mažame miestelyje.
Abu sutuoktiniai turi nuolatinius darbus, o laisvu metu rūpinasi šiltnamių ūkiu. Tarsi to būtų negana, Aida dar randa laiko ir mokslams – daugiavaikė mama yra Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos ekonomikos krypties doktorantė.
Verslo idėja kilo iš Kėdainių
Kazilioniai gimė ir užaugo Daujėnuose, todėl nenuostabu, kad ir jų meilės istorija prasidėjo būtent šiame miestelyje. Šiandien sutuoktiniai gyvena Justo senelių paliktoje šimtametėje sodyboje. Pro senų liepų juosiamą kiemą matyti abiejų sutuoktinių tėvų namai: vienoje pusėje Aidos, kitoje – Justo. Toks artumas jaunai šeimai yra didžiulė dovana. Pašnekovai neslepia, kad be tėvų pagalbos, auginant tris mažamečius vaikus, dirbant ir puoselėjant ūkį, viską suderinti būtų gerokai sunkiau.
Prisiminę pažinties pradžią, sutuoktiniai tik nusijuokia. Pasirodo, svarbiausią vaidmenį jų meilės istorijoje suvaidino… agurkai. Juokaudami jie sako, kad net ir panorėję negalėtų atsisakyti šio verslo, nes būtent agurkai juos suvedė.
„Mažame miestelyje visi vieni kitus pažįsta. Aš taip pažinojau ir Justą, tačiau apie jokias simpatijas iš pradžių nebuvo nė minties. Jis man buvo tiesiog vaikinas, auginantis agurkus. Justo sesuo Vida, tuo metu gyvenusi užsienyje, yra mano draugė. Vos prasidėjus agurkų sezonui, tėvai mane siųsdavo jų pirkti. Iš pradžių skambindavau Vidai, kad ji susitartų su broliu, kol vieną dieną ji tiesiog atsiuntė jo telefono numerį ir pasakė: „Skambink pati.“ Taip tie agurkų pirkimai virto vis ilgesniais pokalbiais, o galiausiai – meile“, – su šypsena prisiminė A. Kazilionienė.
Justas pasakojo, kad agurkų auginimo tradicija į Daujėnus atkeliavo iš Kėdainių, ne veltui vadinamų Lietuvos agurkų sostine. Jo teta, ištekėjusi už kėdainiečio, savo tėvų sodyboje buvo pastačiusi pirmuosius šiltnamius. Po kelerių metų šeimai šio verslo atsisakius, Justas neleido šiltnamiams stovėti tuštiems. Padedamas tėvų, jis pats ėmėsi auginti agurkus.
Jau daugiau nei dešimtmetį Daujėnų ir aplinkinių vietovių gyventojai, vos prasidėjus ankstyvajam agurkų sezonui, žino, kur skubėti šviežio derliaus – į Kazilionių ūkį. Praėjusi žiema buvo dosni sniego, tačiau jo svorio neatlaikė vienas šiltnamis. Iki agurkų sodinimo pradžios šeimininkai nebespėjo jo suremontuoti, todėl šiais metais agurkų augino gerokai mažiau.
Žmona siekia mokslo aukštumų, vyrui pakanka gyvenimo universitetų
Kai tarp jaunų žmonių įsižiebė meilė, Aida Vilniaus universitete studijavo matematiką. Tačiau gyvenimas pakoregavo jos planus.
„Iki studijų pabaigos buvo likę dveji metai, kai atsitiko gyvenimas – gimė vyresnioji dukra Justė. Studijas teko sustabdyti, o supuodama naujagimę ant rankų į universitetą taip ir nebegrįžau. Kadangi nuo vaikystės mane žavėjo skaičių pasaulis, pasirinkau buhalterinės apskaitos studijas Panevėžio kolegijoje. Įgijusi profesinio bakalauro diplomą maniau, kad to pakaks, tačiau greitai supratau, jog su tokiu išsilavinimu galimybių dirbti mėgstamą darbą nėra daug. Todėl baigiau magistrantūros studijas tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, o dabar toje pačioje aukštojoje mokykloje studijuoju ekonomikos krypties doktorantūroje. Mokytis man tiesiog patinka“, – pasakojo daujėnietė.
Justas neslepia besididžiuojantis žmonos atkaklumu siekiant mokslo aukštumų, tačiau pats sako esantis visai kitoks.
„Žmona ne kartą ragino ir mane stoti mokytis, tačiau aš labiau technikos žmogus. Panevėžyje įgijau automechaniko specialybę ir man to visiškai pakanka. Galiu vairuoti praktiškai visą žeme važinėjančią techniką. Dažnai pajuokauju, kad esu puikiais pažymiais baigęs gyvenimo universitetą. Aida yra tiksliukė, o mane labiau žavi meno pasaulis. Nesu kažkoks aktorius, tačiau jeigu kultūros namų vadovė pakviečia vaidinti, mielai prisijungiu prie naujai kuriamo spektaklio“, – šypsodamasis pasakojo techniką nuo mažens pamėgęs vyras.
Skaitymas vaikams – didžiausias malonumas
Meiliai vienas į kitą žvelgdami sutuoktiniai pasakojo, kad kartais Justui tenka ne tik rūpintis technika ar ūkiu, bet ir kompiuteriu rinkti žmonos mokslinius tekstus.
„Kai suserga vaikai, Aida juos slaugo, tačiau jos galvoje vis tiek kirba mintys apie mokslus. Ji ant rankų supa ligoniuką ir tuo pat metu man diktuoja būsimo mokslinio straipsnio tekstą. Aš raides spaudau lėtai, vienu pirštu, tačiau, kaip sako žmona, nors ir lėčiau, darbas vis tiek juda į priekį, o ne stovi vietoje“, – juokėsi Justas.
Visos trys Kazilionių atžalos nuo mažų dienų aplinkinius stebina savo talentais. Šiais metais ketvirtą klasę lankysianti Justė ne tik groja fleita ir pianinu, bet yra ir puiki matematikė.
Kaip juokauja mergaitės mama, dukra matematikoje jau spėjo ją pralenkti. Šalies matematikos olimpiadoje savo amžiaus grupėje Justė iškovojo pirmąją vietą. Aida šypsosi, kad būdama dukros amžiaus konkursuose tokių aukštumų dar nebuvo pasiekusi.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad kompiuteris vaikams pirmiausia turi būti mokymosi priemonė. Tėvų manymu, yra nemažai loginį mąstymą lavinančių kompiuterinių žaidimų, kuriuos vaikai gali žaisti, tačiau laikas prie ekranų turi būti ribojamas. Kazilioniai savo atžaloms nuolat primena, kad nevalia pernelyg ilgai sėdėti prie kompiuterio ar užsisvajojus žiūrėti televizorių.
Todėl tiek Justei, tiek pirmąją klasę baigusiam Vaidui kur kas mielesnės knygos. Paradoksalu, tačiau tuo metu, kai daugelis šiuolaikinių vaikų vengia skaityti, Kazilionių šeimoje tėvams tenka riboti laiką, praleidžiamą su knyga, kad nepavargtų vaikų akys.
„Iš pradžių Vaidui skaityti knygas visai nepatikdavo. Tačiau reikia mokėti vaikus sudominti, kad jie patys norėtų pasinerti į raidžių pasaulį. Kai Vaidui nupirkome vaikišką enciklopediją, skaitydamas jis suprato, kiek daug įdomių dalykų gali sužinoti. O Justė jau yra perskaičiusi visas Hario Poterio knygas. Kartais, kai šeštą valandą ryto atsikeliame, randame ją jau sėdinčią su knyga rankose. Mažoji Augustė dar nepažįsta raidžių, tačiau jau dabar yra tikra oratorė“, – šypsodamiesi apie vaikų meilę knygoms pasakojo tėvai.
Remontuodamas namą palieka ir dalelę senovės
Erdviame Kazilionių kieme tvyro ramybė. Čia girdėti tik paukščių čiulbesys, o vasarą ore juntamas medumi kvepiantis žydinčių liepų aromatas. Būtent dėl šios ramybės sutuoktiniai lengvai nuveja kartais užplūstančias mintis apie gyvenimą didmiestyje.
Šimtametį namą daugiavaikė šeima remontuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Senojo pastato atnaujinimas prasidėjo tuomet, kai Justas dar nebuvo pasipiršęs savo mylimajai.
Praėjusio amžiaus pradžios tipišką dviejų galų trobą su nedideliu gonkeliu priekyje šeima pakeitė beveik neatpažįstamai. Didžiąją dalį renovacijos darbų Justas atlieka savo rankomis. Kartais į pagalbą ateina draugai bei giminaičiai, o tik sudėtingiausiems darbams samdomi profesionalūs meistrai.
J. Kazilionis pasakojo, kad nuo vaikystės jį traukė gyvenimas senelių sodyboje, todėl restauruodamas namą stengiasi kiekviename kambaryje išsaugoti bent dalelę autentiškumo.
Viename kambaryje lubose liko atviri prieš daugiau nei šimtmetį sudėti rąstai, kitame – tokie pat rąstai puošia sienas. Šeimininkas išsaugojo ir senovinę koklinę šildomą sienelę, tik ją pritaikė šiuolaikiniam interjerui.
Vyras ketino palikti ir senąją duonkepę krosnį, tačiau su žmona apsvarstę jos praktinę naudą nusprendė daug vietos užimantį statinį išardyti.
Tačiau atnaujinamuose namuose netrūksta ir šiuolaikiškų sprendimų. Vietoje senos malkomis kūrenamos krosnies pastatą šildo užkraunamas katilas, o mažosios šeimos atžalos bėgioja šildomomis grindimis. Vietoj senojo gonkelio iškilo erdvus ir šviesus priestatas.
„Kartais taip norisi kuo greičiau baigti remontą, bet paskui nusiramini pagalvojęs, kad visa tai užsitęsė dėl mano mokslų ir mūsų vaikų ateities. Vienų žmonių tikslas – prabanga tviskantys namai ir automobiliai, kiti pinigus investuoja į keliones, o mes – į mokslus. Manome, kad šiais laikais be išsilavinimo sunku pasiekti tai, ko nori“, – sakė daujėniečiai.
Kol vieni laimės ieško didmiesčių gatvėse, Kazilioniai ją atrado ten, kur viskas ir prasidėjo – gimtuosiuose Daujėnuose. Vasaros vakarais jų kieme kvepia liepų žiedais, šiltnamiuose noksta agurkai, o namuose netyla vaikų juokas. Čia gimsta ne tik naujas derlius, bet ir moksliniai darbai, skamba muzika, auga trys vaikai, o pamažu atgimstanti daugiau nei šimtmetį menanti senelių sodyba kasdien pasipildo naujais šeimos istorijos puslapiais.
Tokiomis akimirkomis nebelieka vietos svarstymams, ar verta buvo likti gimtajame miestelyje. Atsakymas slypi čia pat – vaikų šypsenose, mylimame darbe, meilėje savo kraštui ir bendromis pastangomis kuriamuose namuose. Kazilionių istorija primena, kad tikroji gyvenimo sėkmė matuojama ne miesto dydžiu ar prabanga, o gebėjimu kurti gyvenimą ten, kur gera sugrįžti ir kur kiekviena diena turi prasmę.
