Pagerbti Lietuvos ateities kaimo tinklo kūrėjai
Zarembų dvare, esančiame Maleikonių k., Kėdainių rajone, įvyko jau penktoji Lietuvos kaimo tinklo sekretoriato organizuojamo projektų gerųjų pavyzdžių atrankos-konkurso nugalėtojų pagerbimo ceremonija „Ateities kaimo kūrėjų apdovanojimai 2026“. Šiais metais įvykęs renginys buvo ypatingas tuo, kad kartu tai buvo ir visas ilgiau nei pusę metų vykusio projekto „Mažieji ūkininkai“ veiklas vainikavęs renginys, kuriame buvo pristatyti projekto įgyvendinimo rezultatai.
Renginyje dalyvavo daugiau nei 150 dalyvių iš visos Lietuvos – savo kategorijose nugalėjusių projektų vykdytojai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros, vietos veiklos grupių, kaimo bendruomenių, savivaldybių, kitų institucijų atstovai, taip pat projekto „Mažieji ūkininkai“ dalyviai. Šios dienos renginio vienas iš svarbiausių tikslų – simboliškai suburti kartu tuos, kurie jau šiandien kuria pažangų, gyvą ir stiprų Lietuvos kaimą, ir tuos, kurie galbūt taps jo kūrėjais rytoj.
Pirmoji renginio dalis – projekto „Mažieji ūkininkai“ rezultatų pristatymas
Pradėję organizuoti projektą „Mažieji ūkininkai“, tikėjomės parodyti vaikams tikrą, gyvą ir modernų Lietuvos kaimą. Norėjome, kad moksleiviai patys pajustų ir suprastų, iš kur atsiranda maistas ir kiek meilės bei pastangų reikalauja jo kelias iki mūsų stalo. Žvelgdami atgal, suprantame, kad gavome kur kas daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. Tai buvo ne tik išvykos ir edukacijos, tai buvo tikras ir pačių tyriausių emocijų pilnas atradimų maratonas!
Viskas prasidėjo nuo susitikimų klasėse. Edukatorės Vilma Gudeikaitė-Dainienė, Lina Noreikaitė ir Inga Jokubaitienė supažindino vaikus su žemės ūkio pagrindais, šiuolaikinėmis technologijomis ir tvarumo principais. Dalyviai mokėsi pažinti grūdines kultūras ir patys drėgnomačiu matavo grūdų drėgmę. O kaipgi be skanėstų? Vaikai su didžiausiu malonumu ragavo edukatorių ūkiuose gaminamos produkcijos: „Medvėgalio“ jogurto, naminių sūrių bei saldžių šeivamedžio guminukų. Kiekvienas su meile pasisėjo po savo augalėlį, o visą jo dygimo bei augimo progresą kruopščiai, lyg tikri mokslininkai, fiksavo „Mažųjų ūkininkų“ dienoraščiuose.
Netrukus teoriją pakeitė gyva praktika. Vaikai išbandė modernią ūkio techniką, lipo į milžiniškus grūdų saugojimo bokštus, glostė bei maitino gyvūnus ir taip trumpam patys tapo ūkių kasdienybės dalimi. Šios išvykos virto nepakeičiamomis patirtimis, kurių jokiame vadovėlyje neaprašysi!
Trečiasis projekto etapas – kūrybinių darbų konkursas „Mano ateities ūkis“, kuriame išradingi vaikai modeliavo savo ateities kaimo vizijas – nuo išmaniojo purkštuvo iki tikro Sumanaus kaimo, kuriame ir ūkininko namas su saulės kolektoriais ir lietaus vandens surinkimo sistema, ir vištidė su karvide, kuriose sumontuoti ir saulės kolektoriai, ir vėdinimo sistemos, o šalia – siloso kaupas ir srutų rezervuaras, kuriame gaminamos trąšos. Už visus konkursui pateiktus darbus buvo galima balsuoti Lietuvos kaimo tinklo „Facebook“ puslapyje. Renginio metu buvo apdovanoti pačių įdomiausių darbų kūrėjai.
Tačiau pats gražiausias šio projekto rezultatas – pasikeitęs vaikų požiūris. Jie suprato iš kur atsiranda maistas. Štai Benas iš Vilkaviškio r. Virbalio pagrindinės mokyklos labai teisingai pastebėjo: „Supratau, kad maistas atsiranda ne parduotuvėje, o žmonių darbu“. O jo bendraklasė Giedrė pridūrė išmokusi, jog ūkininko darbas yra neįtikėtinai svarbus, atsakingas ir reikalaujantis daug pastangų. Mokinukams labiausiai patiko viską paliesti, užuosti ir išbandyti patiems! Miglė ir Samyra kasdien džiaugėsi stebėdamos savo pasėtų augalų augimą. Ema neslėpė susižavėjimo vizitu sūrinėje, o kiti vaikai džiaugėsi spausdami rapsų aliejų ar lipdami į aukštus grūdų bokštus: „Labiausiai patiko eiti į grūdų džiovyklą, lipti į bokštą ir sėdėti kombaine“, – rašė vienas iš mūsų mažųjų dalyvių. Iš ūkių vaikai išsivežė pačių šilčiausių, nekasdienių prisiminimų. Zapyškio moksleiviai stebėjosi, kaip stipriai jaučiai saugo savo jauniklius, kokios minkštos ir skirtingos būna alpakos bei triušiukai, ir atvirai prisipažino, kad pati sunkiausia, bet linksmiausia projekto užduotis buvo... pamelžti ožką! Vaikų širdyse šios kelionės paliko gilų pėdsaką, kurį geriausiai įrodo vieno mokinio laiškas ūkininkei: „Miela ūkininke, man labai patiko šeivamedis. Jis labai gražus. Ačiū, kad mums leidote atvažiuoti“.
