Nuo Bachmuto 80 kilometrų nutolęs Gusarivkos kaimelis okupacijoje išbuvo tik tris savaites, bet jo gyventojai patyrė tokių žiaurumų, kad net dabar apie tai pasakodami persižegnoja. Dauguma kaimelio žmonių iki karo dirbo modernioje žemės ūkio bendrovėje „Gusarivka“, turėjusioje naujas dirbtuves, pašarų saugyklas bei fermas, kuriose augino 2 800 kiaulių, karvių, jaučių. Bendrovė mėsą tiekė aplinkinių rajonų parduotuvėms, o pieną parduodavo vienai Švedijos įmonei, gaminusiai pieno produktus Ukrainos vaikams.

Priešai į kaimelį įžengė antrą karo savaitę – 2022 metų kovo 3 dieną, ir su pusšimčiu šarvuotų mašinų bei tankų įsikūrė fermos pastatuose.

„Pirmiems jų kariams pasirodžius fermoje pagalvojau, kad bomžai atėjo – rusų kariai buvo apdriskę, nevalyvi, išbadėję, nes juos į karą pasiuntė žadėdami pergalę per tris dienas ir neaprūpino nei maistu, nei kuru“, – pasakojo 63 metų fermos vedėjas, zootechnikas Sergejus Vorobjovas.

Anot vedėjo, okupantai pirmas tris dienas dirbti netrukdė, tačiau elgėsi kaip grobikai – išplėšė parduotuves, fermos bufetą.

Rusų karininkas S. Vorobjovui nurodė griežtai įspėti darbuotojus, jog nesineštų telefonų į darbą ir nebandytų teikti informacijos ukrainiečių kariams, nes bus sušaudyti.

Tačiau ketvirtą dieną į fermą atlėkė pirma ukrainiečių raketa, pataikiusi į lauke stovėjusį jų tanką. Okupantai įsiuto ir išvarė visus fermos darbuotojus, nes įtarė, kad kažkas iš jų visgi talkina ukrainiečių kariuomenei ir pranešė, kaip priešai yra išsidėstę.

Po dvejų dienų išbadėję gyvuliai baubimu bei žvengimu ėmė kelti tokį triukšmą, jog atvykėliai neapsikentė ir, atėję į kaimelį, paragino vyrus grįžti į fermą, žadėdami apdalinti paskerstų galvijų mėsa.

„Man jų kvietimas pasirodė kažkoks įtartinas, todėl atsisakiau eiti ir tai išgelbėjo man gyvybę, nes penkis nuėjusius galvijų šerti vyrus po darbo nužudė, taip norėdami „apsidrausti“, kad šie nieko nepraneštų gynėjams“, – sakė fermos vedėjas.

Aukų kūnus okupantai sudegino siekdami nuslėpti nusikaltimą.

Iš tikrųjų tą rytą dirbti buvo nuėję šeši vyrai, tačiau jauniausiam iš jų, dvidešimtmečiam vaikinui, pavyko pabėgti ir nepastebimam perlipti fermos teritoriją juosiančią tvorą. Vaikinui kaime papasakojus, jog matė, kaip po darbo kitus vyrus okupantai surišo, ukrainiečiai ėmė šių klausti, kur dingo šėrikai, tačiau kareiviai melavo – sakė, kad jie girtauja, todėl negrįžo namo.

Dar po dienos gyvuliai vėl ėmė baisiai baubti ir žviegti, tad žmonių paragintas S. Vorobjovas su grupe vyrų nuėjo prie fermos vartų. Okupantai jį bei šalia stovėjusius du vyrus iš karto suėmė, o tai matę kiti kaimiečiai išsilakstė.

„Karininkas man pasakė: „Juk buvau perspėjęs, kad jei kažkas iš darbininkų pranešinės apie mus gynėjams, visus sušaudysiu, tad privalau pažadą tesėti, nes ukrainiečių raketos atlėkė tiesiai ten, kur mūsų kariai ir technika“, – prisimena zootechnikas.

Suimtus vedėją, veterinarą bei šėriką priešai įstūmė į pusrūsį, kurį saugojo du kariai.

Trečią valandą dienos prasidėjo netikėtas ukrainiečių puolimas, kieme pasigirdo triukšmas ir sprogimai.

Vienas sargybinis išbėgo į lauką pažiūrėti, kas vyksta, ir ėmė šaukti, kad yra sužeistas, o antras sargybinis išbėgo jam padėti.

„Aš saviškiams pasakiau bėgam ir sprukau pro praviras duris, o šiedu man iš paskos“, – pasakojo S. Vorobjovas.

Nubėgo netoli, į kambarį, kuriame stovėjo pieno šaldymui skirta talpykla, ir už šios atsitūpė. Bėglių ieškojęs vienas rusų kareivis į tą kambarį buvo įbėgęs, tačiau patalpos gerai neapieškojo ir, sušukęs „čia jų nėra“, nubėgo toliau. Sutemus trijulė perlipo tvorą ir paspruko į kaimą.

„26 metų veterinaras, laukdamas sušaudymo, lingavo, lingavo ir išprotėjo, nieko dabar dirbti negali, vaikšto visas drebėdamas, o man nieko, nes tą arešto pusdienį meldžiausi ir savo likimą patikėjau Dievui, šis vėl buvo man gailestingas, už tai dabar kas rytą ir vakarą dėkoju maldomis“, – pasakojo vedėjas.

Trečią kartą likimas S. Vorobjovo pasigailėjo bomboms ėmus kristi prie namo, kuriame gyveno.

„Pirmai bombai nukritus kieme puoliau pusplikis bėgti į rūsį ir vos laiptais nusileidau antra bomba pataikė į kambarį, kuriame miegojau“, – pasakojo S. Vorobjovas.

O štai vienuolikmečiam kaimynų berniukui nepasisekė, jis žuvo išėjęs iš rūsio į tualetą tuo metu, kai atskrido bomba.

Vyriškis neslepia, jog per karą tapo gerokai religingesnis ir dėkojo 109 metus pragyvenusiai senelei Marijai, kad jį, pionierių, slapta išmokė maldų.

„Mokykloje tada buvo šaipomasi iš tikinčiųjų, kuriuos vadino atsilikėliais kvaileliais, tad aš nenorėjau irgi maldų mokytis, bet senelė buvo kantri, pažadėdavo nupirkti ledų vien už tai, kad  garsiai jai perskaitysiu maldas“, – prisiminė S. Vorobjovas.

Berniukas tada maldų taip ir neišmoko, tačiau jis jas kažkokiu būdu labai lengvai prisiminė prieš dešimtmetį, kai sunkiai susirgo žmona ir, kaimynų patartas, nuvyko į vienuolyną pasimelsti už šios sveikatą.

„Perskaitęs vieną kartą įsiminiau visas maldas atmintinai ir nusivežiau žmoną į vienuolyną, kur ši du mėnesius pagyvenusi stebuklingai pasveiko. Po to karto ėmiau sekmadieniais lankytis cerkvėje, o per karą ėmiau maldas sakyti ryte ir vakare, gal todėl Viešpats tris kartus mane ir išgelbėjo nuo mirties“, – kalbėjo vedėjas.

S. Vorobjovas susigraudino ne tik rodydamas pusrūsį, kuriame uždaryti laukė sušaudymo, bet ir nusivedęs prie karvių nukąstomis uodegomis.

„Jie elgėsi, kaip žmogiškumą praradę sadistai – kvatojo matydami prasidėjusį gyvulių kanibalizmą – tai, kad karvės viena kitai nuėda uodegas, o į gyvulius šaudė vien todėl, kad šie alkani baubė ir žviegė“, – piktinosi zootechnikas.

Iš 700 karvių išgyveno vos trys, o iš 600 kiaulių gyvų liko tik vienuolika. Dalis gyvulių žuvo ir į fermą pataikius bomboms, dalį papjovę suvalgė okupantai, tačiau didelė dalis buvo iššaudyta nežinia dėl ko. Okupantai be jokios priežasties sušaudė ir pro fermą mašina važiavusią jauną šeimą su kūdikiu, kuri norėjo pabėgti iš mūšių apimto kaimo.

Iš viso Gusarivkoje buvo nužudyta 17 žmonių. Nušovė net niekuo dėtą senelį, rūkiusį ant suoliuko prie namo durų. O vieną sutuoktinių porą kareiviai kažkodėl subadė peiliais. Spėjama todėl, kad jie  nenorėjo leisti iš namo pagrobti kompiuterio ir papuošalų.

„Jie grobė, ką norėjo, o kai mūsų vyrams specialiai ėmė gadinti mašinas, kad šios neužsivestų, tai atstatę šautuvą įsakydavo patikusią mašiną suremontuoti ir kitą dieną išsiveždavo“, – pasakojo S. Vorobjovas.

Į pagrobtas mašinas kareiviai krovėsi prisiplėštus daiktus.

Vedėjo teigimu, dalis okupantų buvo puslaukiniai šiaurinių tautų atstovai, kurie stebėjosi pamatę tualetinį popierių ir juo nesinaudojo, bet į tualetą nešėsi laikraščių atraižas. Dauguma Gusarivkoje įsitvirtinusių okupantų, spėjamai apie du tūkstančius, žuvo per ukrainiečių šturmą, o po kaimo išvadavimo jo gatvės buvo nusėtos tankų nuolaužomis bei priešų lavonais.

Du sudegusius priešų tankus nuspręsta fermoje palikti, kaip paminklinį vykusių mūšių atminimą. Tai, kad per kaimą ėjo fronto linija, liudija ir tas faktas, jog vos už penkių kilometrų esantis Nova Gusarivka kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, nes ukrainiečiams ilgai nepavyko jo atkovoti.

Gusarivka okupacijos žiaurumus išgyveno tik tris savaites, tačiau žaizdas gydys dešimtmečius.

Eldoradas Butrimas ("Rinkos aikštė")