Meška ir jos nacionaliniai metai

Jei dabar nerašyčiau apie mešką, tai likčiau senamadišku ir autoriumi be jokio aktualumo. O tokiu būti nenorėčiau. Lietuvoje paskutiniu metu prasidėjo ypatingi dalykai. Viešojoje erdvėje, žiniose ir net pokalbiuose tarp kaimo ir miesto žmogelių tema apie mešką grėsmingai baigia nuo populiarumo raudono kilimo nustumti net naujienas apie visokių vietinių žvaigždžių gyvenimą, skyrybas,vakarėlius.

Net legendinis politikas R. Žemaitaitis, lyginant su meška, apgailėtinai prarado žinomumo aukštus reitingus. Jaučiu, kad tokia lemtis labai greitai palies ir Ukrainos bei amerikonų prezidentus. Kas tada laukia pasaulio? Sunku įsivaizduoti.

Dabar Lietuvoje meška pasirodo visur: Šimonių girioje, kažkur Kupiškio ar mūsų rajonuose, laukuose, kiemuose prie bičių avilių, net Vilniuje. Jei taip bus toliau, meška gali ateiti net iki prezidentūros arba iki elito mėgstamų Turniškių, nes sostinės grožybes meška jau spėjo pamatyti, nors ir labai skubėdama. Visko gali būti, kad mešką bus galima pamatyti ir Ažuožerių soduose, ypač rudeniui atėjus, kai ten sunoks sultingi obuoliai ir kitos gėrybės.

Šiandien, kaip įprasta pirmadieniais, buvau savo tėviškėje – Svėdasuose, bet ten meškos nesimatė. Tik dvi romantiškos išvaizdos lapės sukiojosi laukuose netoli Bajorų, lyg ieškodamos artimiausio ir ekonomiškiausio kelio iki vištidės. Užkalbinti kraštiečiai esą kažką girdėję apie mešką, bet čia dar ji nebuvo atėjusi.

„Matyt, kad bijo palaidų miestelio šunų“, – paaiškino vienas mano pašnekovas.

Tarp mano visų keturių parapijų, yra nuostabieji Inkūnai – pačioje Šimonių girios širdyje. O mūsų giria – tai tikras rojus meškai. Rojus tai rojus, bet va jau kelinta savaitė naktimis prabundu ir ilgai negaliu užmigti nuo beveik mistiškai apokaliptinės minties: kas būtų, jei man aukojant mišias Inkūnų bažnyčioje ir dar per patį „pakylėjimą“ į bažnyčią užeitų meška.

Tik niekam daug nesakykite: pagautas visokių nuoširdžių baimių, automobilio bagažinėje pradėjau vežiotis stiklainiuką lietuviško medaus, mano paties peržegnoto, švęstu vandeniu apšlakstyto. Kad būtų patikimiau. Ypač kai važiuoju aukoti mišių į Inkūnus. Sakau, jei meška užeitų į bažnyčią, tai bandyčiau ją kažkaip išprašyti laukan su tuo medučiu.

Kaip tai realybėje būtų, man sunku net įsivaizduoti. Bet išbandyti tokią strategiją, beveik panašią į civilinės gynybos ekstremaliose situacijose metodiką, būtų ne pro šalį. Mano dievobaimingi ir visi kiti mišių dalyviai tuo metu galėtų pro šonines zakristijos duris išbėgti, kol mešką vaišinčiau medumi. Tačiau labai viliuosi, kad Viešpats mums neatsiųs tokio išbandymo ir mes toliau garbinsime Sutvėrėją ramiai ir saugiai.

Na, o jei meška per mišias mane užpultų ir nugalabytų, tai pagal mano kuklų testamentą, mano likučius tegu kas nors palaidoja Svėdasų kapinėse. Tik tegu niekas ant paminklo nerašo: „tragiškai mirė per mišias, sudraskytas meškos“ (nuo tokių minčių net susigraudinau). Oi gal tikrai taip nebus! Ką aš čia sapalioju!?

Taigi, meška Lietuvoje dabar tapo labai populiari. Sakyčiau: tiek populiari, kad tai jau turėtų būti tema-klausimas nacionaliniu lygiu. Staiga mane, lyg kokį pranašą (gal, kad šiandien per ryto meditaciją skaičiau Apaštalo Jono Apokalipsę apie Naująją Jeruzalę), paėmė pranašavimo dvasia. Paėmė, bet su nedideliu legendinio kombinatoriaus Ostapo Benderio iš „Dvylikos kėdžių“ istorijos kvapeliu. Kaip Ostapas Benderis pranašavo apie Vasiukus, taip ir man į pliką galvą atėjo visokių ir beveik pranašiškų minčių.

Pirmiausia Lietuvos Seimas, atsižvelgdamas į meškos Lietuvoje populiarumą ir aktualumą, turi kuo skubiau šiuos metus paskelbti „Nacionaliniais Meškos metais“. Paskui visuomenėje reiktų pagerbti tuos, kurie turi Meškausko pavardę, o nuotakas po vestuvių reiktų padrąsinti, kad jos tekėdamos už Meškauskų, pasirinktų Meškauskienės, Meškauskės arba Meškės pavardes. Tik kaži ar ta trečioji pavardė būtų patogi mūsų visokioms „olia lia“ merginoms ir moterims, kurios fanatiškai skaičiuoja maisto kalorijas?

Visai kitaip turi būti su vyrais, ypač apkūniais, plaukuoto kūno, su barzdomis, dar ir plikomis galvomis. Tokius vyrus fetišizmo pasaulyje vadina „meškinais“.

Kažkur skaičiau, kad net yra kažkokie tų „meškinų“ klubai. Tik asmeniškai dėl savo sielos tyrumo, ten negalėčiau pabuvoti, nors savo išvaizda ir kažką tokio panašaus priminčiau…Bet ką aš čia rašau?! Taigi, tokios išvaizdos vyrai šiais metais turi būti tikras merginų ir moterų laimikis, labai madingas, lyg madingi dabar platūs džinsai, su plačia apačia, kurią Italijoje dar vadina „mamuto koja“.

Parduotuvėse kiekvieną dieną turėtų būti akcija saldainiams „Meška Šiaurėje“ (jei dar tokių saldainių esama), o populiariausi žaislai turi būti ne kas kita, o pliušiniai meškiukai. Prisiminiau, kad visai neseniai, lyg nujausdama, kad Lietuvoje meška taps dažna ir populiaria viešnia, viena mano mylima pusseserė iš Jungtinės Karalystės, praėjusio gimtadienio proga, man atsiuntė didelį pliušinį Meškiuką Padingtoną. Tai buvo tokia nuostabi dovana, kad su tuo Meškiuku kelias nuotraukas pasidariau. Viena tiktų ir mano nekrologui, jei tokio kada prireiks.

Būtų dar ir kitų pranašavimų ir pasiūlymų, bet bijau, kad gali kažkieno nervai neatlaikyti. O aš – ne meška: vengiu agresyvumo ir nenoriu niekam kelti pavojaus, nei skleisti pavojingų idėjų.

Oi užsisvajojau apie tą mešką ir apie mūsų visuomenę, kurioje tiek daug vietos, kad lengvai ir be didelių rūpesčių tilptų ne tik meškos ir lapės, bet ir dar daug visokių žmonių ir kitų Dievo sutvėrimų. Svarbu, kad jie visi tarpusavyje sugyventų, nes ne meška gali būti žmogui pavojinga, bet nemokėjimas sugyventi su kitais, kandžiojantis, draskantis, niekinant, žeminant vieni kitus. Meška tikrai to nedaro. Ji tik vedama savo prigimties, bando išgyventi, išlikti šiame žmonių pasaulyje.

Praeis tie metai, kiti ir niekas ten labai nepanikuos ir nekels sensacingų nuotaikų dėl to, kad matė mešką. Norėtųsi, kad sensacija taptų mūsų visuomenė, sugebanti pati nuspręsti, kokiais vardais vadinti savo gatves, kokius paminklus statyti, bet ne griauti ir kam gi atidaryti savo namų duris. Net ir meškai, jei ji pajus, kad žmogus yra ne jos maistas, o jos geras draugas.

Atrodo, utopija padvelkė. Tačiau net Biblijoje kalbama, koks turėtų būti mūsų ateities pasaulis, kuriame visi gyvieji žmonės ir gamta gražiai tarpusavyje sugyvens ir žemėje dvelks rojaus kvapas.

Nereiks ir nacionalinių meškos metų, nes viskas bus tik labai gerai. O dabar prašyčiau man atleisti, jei rašydamas apie mešką, buvau šiek tiek nuklydęs į kleboniškų fantazijų pasaulį. Juk dabar vasara…Visko pasitaiko… Ne tik meškų.

Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas