Kaip sutaupyti ir išvengti klaidų šiltinant fasadus?

Fasado šiltinimas – tai ne tik investicija į mažesnes šildymo sąskaitas. Tai sprendimas, kuris turi įtakos pastato ilgaamžiškumui, mikroklimatui ir estetinei išvaizdai. Nors šis procesas atrodo gana aiškus, praktikoje vis dar pasitaiko daugybė klaidų, kurios gali ne tik sumažinti šiltinimo efektyvumą, bet ir pareikalauti papildomų išlaidų.

Šiltinimo medžiagų pasirinkimas

Fasado šiltinimui svarbu pasirinkti tinkamas termoizoliacines medžiagas. Nors jų paskirtis analogiška, fizikinės savybės – tokios kaip šiluminė varža, garų laidumas ar atsparumas aukštai temperatūrai – gali skirtis. Medžiagų pasirinkimui įtakos gali turėti namo konstrukcija, patalpų ventiliavimo būdas ar net būsima fasado spalva bei jos intensyvumas, todėl prieš renkantis, kuo šiltinti savo būstą, geriausia būtų pasitarti su specialistais.

Populiariausios medžiagos

Putų polistirolo plokštės (EPS) – vienas dažniausių pasirinkimų fasado šiltinimui. Jos pasižymi nedidele kaina, tvirtumu ir lengvu svoriu. Vis dėlto ši medžiaga nėra atspari aukštai temperatūrai (pvz., kilus gaisrui ar esant tamsioms, intensyvioms fasado spalvoms) ir pasižymi mažu garų laidumu. Nepaisant šių trūkumų, rangovai dažnai renkasi EPS, nes šias plokštes lengva transportuoti ir montuoti.

Akmens vatos plokštės išsiskiria puikiomis eksploatacinėmis savybėmis – atsparumu aukštai temperatūrai ir geru garų laidumu. Tačiau, palyginti su EPS, jos yra sunkiau apdirbamos ir brangesnės, todėl montavimas sudėtingesnis, o bendra sąmata – didesnė.

Fenolio putų plokštės – pastaruoju metu sparčiai populiarėjanti šiltinimo medžiaga. Dėl išskirtinių termoizoliacinių savybių jos galima naudoti plonesnį sluoksnį, išlaikant reikiamą šilumos varžą. Naudojant fenolio putas sienos gali būti plonesnės, tačiau šiluminės savybės išlieka tokios pačios kaip ir naudojant kitas medžiagas.

Šiltinant fasadą itin svarbus yra drėgmės valdymas. Jei naudojamos medžiagos yra mažai laidžios garams, prastėja patalpų mikroklimatas, gali atsirasti pelėsis, pradėti pūti medinės konstrukcijos ar net trūkinėti sienos. Todėl svarbu rinktis gerą garų difuzijos koeficientą turinčias medžiagas, ypač šiltinant senesnius pastatus su natūralia ventiliacija.

Dažniausios šiltinimo klaidos ir kaip jų išvengti

Net ir pasirinkus kokybišką medžiagą, galutinis rezultatas gali būti prastas, jei darbai atliekami netinkamai. Kokios yra dažniausiai pasitaikančios fasadų šiltinimo klaidos, pasak ekspertų?

Netinkamas pagrindo paruošimas

Prieš klijuojant izoliaciją, paviršius turi būti švarus, sausas ir stabilus. Jei ant sienos lieka senų dažų, dulkių ar atšokusių tinko dalių, klijų sukibimas bus silpnas – tai gali lemti izoliacinės medžiagos atsiskyrimą nuo sienos. Jei nesate tikri dėl sukibimo kokybės, rekomenduojama pagrindą nugruntuoti.

Nepakankamas šiltinimo medžiagos sluoksnis

Viena dažniausių klaidų – per plonas izoliacijos sluoksnis. Bandymas sutaupyti kelis centimetrus gali virsti didesnėmis šildymo sąnaudomis žiemą. Optimalus storis priklauso nuo pasirinktos medžiagos, klimato sąlygų ir pastato tipo, todėl jį būtina tiksliai apskaičiuoti, o ne spėti „iš akies“.

Netinkamas klijavimas

Norint užtikrinti kokybišką izoliacijos sukibimą, klijai turi būti tepami per plokštės vidurį horizontalia juosta ir palei perimetrą – kad susidarytų vientisas klijų žiedas. Tai svarbu ne tik dėl tvirtumo, bet ir saugos gaisro atveju. Palikus tarpus tarp sienos ir izoliacijos, gali susidaryti vadinamasis „kamino efektas“ – slėgiui pastato viršuje ir apačioje skiriantis, kylanti liepsna lengvai patenka į oro tarpus ir greitai plinta po šiltinimo sluoksniu, kur jos beveik neįmanoma užgesinti.

Tinkamai padengus visus plokštės kraštus klijais, ji stabiliai prisitvirtina, o izoliacijos sistema tampa saugesnė ir ilgaamžiškesnė. Jei nesate tikri, kiek klijų naudoti, galite atlikti paprastą bandymą: užtepkite klijus ant plokštės, tvirtai prispauskite ją prie sienos ir tuoj pat nuplėškite – taip matysite, kokia plokštės dalis padengta klijais. Klijais turėtų būti padengta ne mažiau kaip 50 % viso plokštės paviršiaus.

Smeigių pasirinkimas ir montavimas

Smeigės – itin svarbi šiltinimo sistemos dalis. Vien priklijuoti termoizoliacines plokštes neužtenka – jas būtina papildomai tvirtinti smeigėmis, kad sistema atlaikytų vėjo gūsių sukeliamas atplėšimo jėgas. Paprastai, šiltinant iki dviejų aukštų privačius namus, 1 m² naudojamos 5–6 smeigės. Tačiau daugiabučiuose arba esant sunkesnėms šiltinimo sistemoms jų prireikia daugiau. Kuo aukštesnis pastatas, tuo didesnis smeigių kiekis rekomenduojamas – 1 m² gali reikėti 8–12 smeigių, daugiausia jų skiriant pastato vertikaliosioms briaunoms (išoriniams kampams). Svarbu įvertinti ir pagrindo tipą. Jei pastato siena yra vienalytė (pvz., tik betonas ar tik vienarūšės pilnavidurės plytos), galima naudoti konkrečiam paviršiui skirtas smeiges. Jei pagrindas mišrus, saugiausias sprendimas – universalios, įvairiems pagrindams tinkamos smeigės.

Ne mažiau svarbu – tinkamas smeigių ilgis. Į tvirtą pagrindą smeigė turi įsiskverbti bent 3,5 cm (atsižvelgiant į gamintojo rekomendacijas). Per trumpos ar per ilgos smeigės gali lemti nepakankamą tvirtinimą. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į jų kokybę – pigios, iš nekokybiško plastiko pagamintos smeigės ne tik prastai laiko šiltinimo sistemą, bet ir gali sukelti šilumos nuostolius, vadinamuosius šalčio tiltelius, kurie žiemą tampa ypač aiškiai matomi. Norėdami įsitikinti smeigių kokybe, paprašykite tiekėjo atlikti rovimo iš pagrindo bandymą.

Nekokybiškas armavimo mišinys

Norint saugios, tvirtos ir ilgaamžės šiltinimo sistemos, būtina rinktis aukštos klasės armavimo mišinį. Geriausia rinktis tokį, kuris turi mažą vandens įgertį ir sudėtyje yra daug sintetinio pluošto. Kadangi šis mišinys naudojamas išorėje, jis turi būti atsparus temperatūrų svyravimams bei drėgmei. Kokybiškuose mišiniuose dažnai naudojamos elastomerinės medžiagos bei fibra. Aukštos klasės armavimo mišiniai gali būti naudojami ne tik armavimui, bet ir klijavimui. Vis dėlto svarbu produktų nesupainioti, nes klijų vietoje armavimo mišinio nepanaudosite, o tai – dažna klaida, daranti įtaką visos sistemos ilgaamžiškumui.

Klaidos montuojant šiltinimo sistemą

Netiksliai klijuojamos plokštės, per mažas klijų ar armavimo mišinio kiekis, netinkamai parinktos ar įsuktos smeigės, prastai sumontuoti profiliai ar nekokybiškai įrengtas armavimo tinklelis – visa tai gali neigiamai paveikti fasado ilgaamžiškumą, estetinę išvaizdą ir šilumos izoliacijos efektyvumą. Tokios klaidos neretai sukelia šalčio tiltelius, per kuriuos žiemą prarandama šiluma, o vasarą pablogėja mikroklimatas. Todėl būtina atsakingai įvertinti kiekvieną šiltinimo sistemos komponentą, vadovautis gamintojų rekomendacijomis ir naudoti tik tinkamus tinklelius, profilius bei smeiges.

Netinkamas užbaigiamasis sluoksnis (dekoratyvinis tinkas)

Svarbu įvertinti, kokioje aplinkoje gyvenate. Jei pastatas yra šalia gatvės, parko ar pramoninių zonų, nereikėtų rinktis paprasto, pigesnės klasės tinko. Išmetamosios dujos, nešvarumai bei įvairūs teršalai nusėda ant sienų ir ilgainiui jas ardo, neigiamai veikia jų paviršių.

Tokioms sąlygoms puikiai tinka silikoniniai, nano-silikoniniai, silikato-silikoniniai tinkai ir dažai. Jie yra atsparesni aplinkos poveikiui, elastingesni, o sudėtyje esantis rišiklis yra atsparesnis UV spinduliams. Tokie tinkai bei dažai taip pat geriau išlaiko pigmentą, o dėl tankesnės struktūros bei specialių priedų – lengviau nusiplauna lietaus metu.

Fasado šiltinimas – tai procesas, kuriame svarbu ne tik naudoti kokybiškas medžiagas, bet ir suprasti, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, kaip turi būti montuojamos, bei kaip apsaugoti apšiltintą fasadą nuo aplinkos poveikio. Vengiant dažniausiai pasitaikančių klaidų ir tinkamai parenkant medžiagas pagal konkrečius poreikius bei pastato ypatumus, galima pasiekti ne tik gerą energinį efektyvumą, bet ir išvengti papildomų išlaidų ateityje. Jei kyla neaiškumų ar abejonių – visada verta pasitarti su srities profesionalais.