Algirdas Girininkas: „Archeologui ir maži dalykai gali būti išskirtinės svarbos“

Ne taip seniai Telšiuose svečiavosi itin žilą mūsų krašto senovę tyrinėjantys kraštiečiai mokslininkai. „Kalvotoji Žemaitija“ publikavo pokalbį su archeologu Adomu Butrimu. Šiandien savo skaitytojams siūlome pokalbį su dar vienu archeologu Algirdu Girininku, beje, taip pat kilusiu iš mūsų krašto. Su A. Girininku kalbėjomės apie archeologinio darbo virtuvę, skirtingus požiūrius į ikiistorinę praeitį, baltų santykius su kitomis mus supančiomis tautomis.

– Kalbamės Telšiuose, bet kiek suprantu, Jums daugiausia teko kasinėti kitame Lietuvos pakraštyje?
– Tiesa. Daugiausiai dirbti teko Aukštaitijoje. Trakų, Ignalinos, Anykščių, Švenčionių bei Varėnos rajonuose. Vėliau kasinėjau jau Aukštumaloje (Šilutės r.). Pastaruoju metu tyrinėju Šiaurės Lietuvą. Mano specializacija yra akmens amžius, o kaip tik šio laikotarpio rimtesnių tyrinėjimų Šiaurės Lietuvoje iki šiol nebuvo. Biržų rajone prie Nemunėlio Radviliškio esame radę pačius seniausius Rytų Baltijos regione raginius ir titnaginius dirbinius, kuriems 13 tūkstančių metų. Publikuoju tų tyrinėjimų medžiagą tiek Lietuvos, tiek ir užsienio moksliniuose leidiniuose bei populiaresniuose leidiniuose Lietuvoje, kaip „Gimtasai kraštas“, „Prie Nemunėlio“ ir kt.
– Archeologinio darbo virtuvę įsivaizduoju kaip ganėtinai sudėtingą. Juk gali būti įdėta daug pastangų, kurios nebūtinai atneš rezultatą. Kaip atsirenkate, kur kasinėti?
– Yra žvalgomosios ekspedicijos, daug bendravimo su geologais. Geologiją, bent jau kvartero laikotarpį, reikia gerai iųmanyti: kaip formavosi ežerai, upės, Baltijos jūra. Ieškai, kur akmens amžiuje ar vėlesniais laikais buvo palankios gyventi vietos. Ilgainiui kaupiasi patirtis. Domina buvę durpynai, pratakūs ežerai, upių baseinai. Archeologui ypatingai svarbus domėjimasis, kaip keitėsi gamta, kaip kito kraštovaizdis. Suprantama, turi suvokti ir kokius žemės sluoksnius kasinėji, kokio laikotarpio. O jau po to, žinoma, pritaikai archeologijoje plačiau naudojamus datavimo (radiokarboninius) ar bioarcheologinius (paleoosteologija) ir kt. metodus. Randi kaulą, turi juk atskirti, kieno, žmogaus ar gyvulio? Jei gyvulio, naminis jis buvo ar laukinis? Be abejo, tyrimų metodai labai tobulėja, tas pats radiokarboninis metodas, cheminių elementų buvimas metaliniuose radiniuose (metalografija), izotopiniai tyrimai ir daugybė kitokių būdų, padedančių nustatyti, ką tu randi, iš kokio laikotarpio ir iš kur šis daiktas kilęs. Tarkim, randi namo pėdsakus, paimi žiupsnelį žemės iš vienos patalpos, iš kitos. Ištyrus cheminę sudėtį, matai, kad vienoj patalpoj būta gyvulių šlapimo, kitoj tik žmonių gyventa. Ir iš to jau gali daug ką pasakyti.
– Yra tekę girdėti, kad latvių archeologas Janis Apalis gilinosi į latvių mitologiją, atkreipė dėmesį, kad jų dainose, pasakose daug siužetų apie paskendusias pilis, miestus. Ir išties ėmęs tyrinėti, kas po vandeniu, daug ką atrado. Galbūt pas mus irgi gali būti kažko panašaus, juk turėtume būti giminingi su šiandienos latviais?
– Yra bendrumų. Bet štai, radom keramikos iš 1 tūkstantmečio Šiaurės Lietuvoje. Ir aš matau, kad su Lietuvoje būdingesniais to paties laikotarpio radiniais sunkiai ją surišu. O su radiniais iš Latvijos – kuo puikiausiai. Vis dėlto pasienis. Bet tai nestebina. Juk visas mūsų pasienis toks. Pusė sėlių, pusė kuršių, pusė žiemgalių Lietuvoje, pusė – Latvijoje. O jei grįžti prie J. Apalio, kur latvių senovės gyvenviečių rekonstrukcijos stovi (Araišių VIII-X a. pilis) – tai išties įspūdingas, mokslininkui daug pastangų reikalavęs objektas. Tačiau ir mes iš priešistorės laikų rekonstruotų statinių turime. Štai, Palūšėje esu neolito laikotarpiui būdingą namą pastatęs, atkūręs pilkapio struktūrą Aukštaitijos nacionalinio parko prašymu. Turistai gali užeiti, pamatyti, kaip kadaise gyvendavo, laidodavo savo gentainius. Pati rekonstrukcija sudėtinga, daug pastangų reikalaujanti. Dirbi su atitinkamo laikotarpio įrankiais, ne su geležiniu kirviu, su titnaginiu, ir matai, kiek pastangų ir laiko tam objektui pastatyti reikėjo, t. y., eksperimentuoji. Tačiau tai padeda daug aiškiau suprasti ir pažinti ano meto žmogaus gyvenseną.
O povandeniniai archeologiniai tyrimai Lietuvoje atliekami gana daugelyje vietų: ežeruose, upėse. Tačiau Baltijos jūroje šiuos tyrimus, vadovaujant akademikui V. Žulkui, atlikome pirmą kartą. Buvo nustatytas ties Lietuvos kranto linija Baltijos povandeninis kraštovaizdis, aptiktos buvusios lagūnos, ežerėliai, senieji Baltijos jūros krantai, prie jų buvusios akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietės, taip pat reliktiniai miškai, augę Baltijos jūros pakrantėse. Patikslintos Baltijos jūros transgresijos ir regresijos bei Baltijos jūros raida Baltijos ledyninio ežero, Joldijos jūros, Anciliaus ežero ir Litorininės jūros laikotarpiais. Nustatant Baltijos jūros raidą, buvo patikslinti geologų duomenys. Šių tyrimų pagrindu buvo išspausdintos monografijos Klaipėdos ir Oksfordo universitetuose.
– Grįžkime prie mitologijos. Kiek ji svarbi archeologui?
– Svarbi, aišku. Pasakos, dainos. Ir ne tik. Svarbios ir patarlės, priežodžiai, mįslėse gali aptikti labai įdomios medžiagos. Įsivaizduokit. Tarkim, XIX a. moterys ką nors verpia, audžia, vyrai ką nors savo daro. Ir toje aplinkoje gimsta iki mūsų ateinantys pasakojimai, sukurtos mįslės. O juk juose kažkas užkoduota, kažkas, kartais iš dar senesnių laikų. Ir tu turi suprasti, susidėlioti, atrasti, kas ir iš kokių tai laikų.
– Tyrinėjate akmens amžių. Tai dar ikibaltiškas laikotarpis?
– Naujausiais skaičiavimais, tai maždaug dešimt tūkstančių metų apimantis tarpsnis, trukęs nuo XIII-XII a. iki II tūkst. pr. Kr. Po jo prasidėjo jau Bronzos amžius. O klausimas apie baltus ir tuos laikus yra iki šiol neišspręsta problema. Manau, ji ir nebus greit išspręsta, dar ilgai teks šioje vietoje krapštyti pakaušį. Akademiniame pasaulyje dominuoja teorija, kad daugmaž III tūkst. pr. Kr. į rytinį Baltijos pajūrį atėjo indoeuropiečiai ir nuo tada mes tapome baltais. Dėl šios įsivyravusios nuomonės kertasi mano požiūris tiek su kolegos prof. Adomo Butrimo, tiek su prof. Marijos Gimbutienės ir kitais archeologais. Nemanyčiau, jog baltiška kultūra, baltų tikėjimas, indoeuropiečių kalbos yra tokie santykinai jauni dalykai. Vis dėlto, jeigu žiūrėtume detaliai į archeologinę medžiagą, būčiau linkęs matyti baltų pradžią kartu su paleolito, mezolito laikotarpio žmonių atėjimu į šituos kraštus. Tokia mintis nėra atmetama ir atlikus genetinius tyrimus. Tiesa, ne visų mokslininkų, tą reikia pripažinti. Bet aš priklausau tai mokslininkų grupei, kurie baltų kultūros pagrindus matome daug ankstesnius, atėjusius iš Iberijos pusiasalio, iš dabartinės Prancūzijos, šiaurinių Viduržemio jūros pakrančių, kada Baltijos jūros regione dar tik tirpo ledynas. Iš ten atėjo pirmoji, mano įvardijama šiaurinių indoeuropiečių banga, kuri Baltijos regione žinoma kaip Madleno kultūra. Vėliau buvo jau antroji – III tūkst. pr. Kr. iš pietryčių kilusi pietinių indoeuropiečių banga. Bet aš būčiau linkęs matyti, kad jie, liaudiškai kalbant, „pagados nepadarė“. Imam, tarkim, genetinius tyrimus ir lyginam kas buvo po antrojo – pietinių indoeuropiečių atėjimo. Ir matome, kad tebėra ir vyrauja senieji vietinių Narvos-Nemuno kultūrų gyventojų genai bei iki Virvelinės keramikos kultūros pasirodymo buvusi materialinė kultūra. O trečiasis etapas, kur jau niekam nebekyla jokių klausimų, kad baltai galutinai susiformavę – yra tarpsnis nuo vėlyvojo bronzos amžiaus ligi Tautų kraustymosi laikotarpio. Pastarasis laikas, žinoma, stipriai paveikė ir mūsų genetiką, ir tikėjimus, materialinę kultūrą. Detaliau nesigilinant, baltų kultūros formavimosi procese išskirčiau tuos tris minėtus laikotarpius, kurie buvo svarbiausi baltų formavimosi eigoje.
– Vandenvardžiai rodo kadaise buvus žymiai didesnį baltų paplitimą nei šiandien. Kodėl ilgainiui mes traukėmės, o į buvusias baltų žemes plito slavai?
– Šis baltų genčių traukimosi iš buvusių Dauguvos, Dniepro, Volgos ir Okos aukštupių regiono procesas prasidėjo VI a. po Kr. Kazimieras Būga vien iš kalbinių duomenų tą procesą nustatė. Dabar tiek archeologinių, tiek kalbinių tyrimų duomenimis, šį procesą tiksliname, bet pastebime, kad K. Būga buvo teisus. Slavai nuo VI a. iš pietų ir pietryčių stūmė baltus, baltai – finougrus. Juk šiauriau Dauguvos ne tiek jau seniai finougrų gyventa. Mąstant apie tuos laikus, reikia prisiminti, kad tada buvo prasidėjęs Tautų kraustymasis. Šį procesą veikė daug dalykų. IV-V a. po Kr. hunų įsiveržimas buvo sujudinęs visą Europą. Po to – vakarinės Romos imperijos žlugimas. Teorijų, hipotezių ta tema yra daug. Apie gotus, kad jie šiam Tautų kraustymuisi turėjo didelės įtakos ir kt. Įsivaizduokime – žlunga vakarinė Romos imperijos dalis, buvusi didelė turtinga šalis. Visi puola ją plėšti, ir baltai – ne išimtis. Tiek vakariniai, tiek rytiniai. Tuo pat metu į slavų protėvynę (Tatrų-Karpatų regionas) iš stepių veržiasi ryčiau gyvenančios klajoklių gentys. Ir neatlaikydami spaudimo, dalis slavų (rytinių) pajuda į aptuštėjusias rytinių baltų žemes (Dauguvos, Dniepro, Volgos, Okos aukštupius), nes vietos nebūna tuščios ilgai. Tačiau rytuose baltams priskiriamų gyventojų išliko labai ilgai. Pvz., rytiniai galindai, gyvenę toli rytuose, kur išliko daug baltiškų hidronimų, yra minimi Rusios metraščiuose. Ir jau vėliau, apie VI a., kai juos spaudė slavai, rytiniai galindai pajudėjo į vakarus. Formuojantis vienai pagrindinių baltų genčių, lietuviams galindai turėjo labai didelę įtaką.
– Minėjote, kad nesutinkate su Lietuvoje didelį autoritetą turinčios M. Gimbutienės požiūriu.
– Kaip tik šį rudenį Šiauliuose turėtų išeiti knyga „Baltų kultūros ištakos“, III tomas. Ten ir bus kalbama ta tema, diskutuojama su prof. M. Gimbutiene. Tie mano ginčai, kai kurių jos įžvalgų kvestionavimas yra sukėlę nemenką nepasitenkinimą, ypač tarp lietuvių išeivių Amerikoje. Suprantama, prof. M. Gimbutienė ten yra didelis autoritetas, tai kartais man sakoma, kaip tu gali griauti tą autoritetą. Bet aš jo negriaunu, aš tiesiog ginčijuosi kaip mokslininkas su mokslininke. Tarkime, yra jos idėja apie kadaise taikią Europą. Bet archeologiniai tyrinėjimai nė viename priešistorės laikotarpyje to taikumo nepatvirtina. Yra tekę dirbti vieno mezolito-ankstyvojo neolito laikotarpio kapinyno tyrinėjimuose Vokietijoje. Didelė dalis palaidotųjų (žvejų, medžiotojų) buvo žuvę nuo priešiškų, matyt, jau ankstyvųjų žemdirbių bendruomenės karių. Kartais tuos kapus galima traktuoti kaip buvusį genocidą. Tai kokia ten taiki priešistorės Europa? Arba moteriškojo prado išaukštinimas. Išties, ilgainiui kintant gamybiniam ūkiui, ypač neolito laikmečiu, ima labiau dominuoti vyrai. Bet ir iki tol, mezolite, nepasakyčiau, kad to meto visuomenėje buvo vien moterų dominavimas. O moters statusas taip pat ilgainiui, net krikščionybės laikais (pvz., Marijos išaukštinimas) niekur nedingo.
Esu linkęs manyti, jog turime paveldėję ir ikiindoauropietiškąjį, ir indoeuropietiškąjį dvasinės kultūros sluoksnius, kur tiek vyro, tiek moters vaidmuo buvo apylygis
– Grįžkim prie archeologinių radinių. Kokį archeologiniu požiūriu didžiausią lobį Jums teko surasti? Turiu galvoje ne lobį kaip turtą, o mokslinę, archeologinę reikšmę turintį radinį?
– Archeologui kartais ir labai maži dalykėliai gali būti išskirtinės svarbos. O jeigu ką išskirti… Yra tekę bronzos amžiaus (II tūkst. pr. Kr. pradžia) šventvietę (prie Kretuono ežero, Švenčionių r.) tyrinėti. Kokios ten laidojimo tradicijos? Aptinkame stulpinės konstrukcijos būstą, jame židiniai, šalia tų židinių duobės. Jose palaidotos žmonių galvos. Kitų kūno dalių nėra. Šalia galvų amuletai, vaizduojantys įvairius gyvūnus: lokius, vilkus, elnius, gyvates. Tarpe jų, vyrų veidus bei dvynius vaizduojančios figūrėlės, kur vienoje pusėje vyras, kitoje moteris. Amuletai su vyrų veidais, kurie palaidoti prie židinių, rodytų tuo metu egzistavusį protėvio kultą, o dvynių – vaisingumą bei giminės tęstinumo svarbą. 17 tokių kapų, kurie yra pereinamojo laikotarpio, iš neolito į bronzos amžių. Tai jau metalo panaudojimo ūkyje ir ginkluotėje laikas. Ir man, kaip archeologui, tas bronzos amžius atrodo be galo žiaurus, karingas. Ir laidojimo apeigos kitos nei buvusios neolite. Dalį Kretuono apyežeryje aptiktų palaidojimų, matyt, galima laikyti net aukomis.
– Ar daug galima pasakyti apie to meto žmonių dvasinį pasaulį?
– Tyrinėdamas laidojimo papročius, ne tik bronzos amžiaus, matai, kad labai brangūs buvo protėviai, protėvių kapai. Tūkstančius metų jų išniekinimas, matyt, būdavo suvokiamas kaip didžiausio baisumo dalykas. Lyg nukirstum pačią šeimos, genties, giminės šaknį. Tai labai ilgai išsilaikė, vos ne iki mūsų dienų, ypač pas slavus. Juk net pirmajame rusų įsiveržime į Vilnių 1655 metais, ką jie pirmiausiai darė? Pirmiausia nuniokojo, išdarkė, išniekino žmonių kapus. Tą patį tenka matyti ir Vidurinėje Azijoje, kur daug ankščiau būta tautų judėjimo. Ateina priešo gentis, pirmiausia naikina vietas, kur kas nors palaidota, nori pakirsti genties, šeimos atmintį.
Kalbant apie papročius, ne viską paprasta suprasti. Bet jų kaita matosi. Pvz., vėlyvajame neolite kapavietėse išnyksta ochra, ją pakeičia anglys. Bronzos amžiuje atsiranda deginimo papročiai. Buvo inhumacija, dabar deginimas. Archeologui įdomu, kodėl? Juk tie papročiai šiaip sau nepasikeitė, pasikeitė ideologija, tikėjimas. Ir tyrinėji, kodėl taip nutiko.
– Mūsų kaimynai ne tik slavai, bet ir šiauriau gyvenančios finougrų tautos. Ar daug bendro turime su jomis?
– Anksčiau manyta, kad nedaug. Jeigu paskaitytumėme habil. dr. R. Rimantienės knygas, finougrams teskirta visai menkai dėmesio. Bet teko bendrauti su kalbininku prof. A. Vanagu. Paprašiau jo žemėlapio su Lietuvoje išlikusiais finougriškais vandenvardžiais, toponimais. Gavau, žiūriu į jį. Ėmiau tyrinėti, ir ką gi. Kur tik nuvažiuoju į tokias žemėlapyje pažymėtas vietas, visur aptinku finougrišką palikimą: jiems būdingą keramiką, titnago dirbinius. Jų pasirodymo laikas Rytų Baltijos regione – IV tūkst. pr. Kr. finougrų įtaka vietiniams to meto Narvos kultūros gyventojams dešiniakrantėje Dauguvos upės pusėje buvo didesnė, kairiakrantėje – mažesnė. Pastarojoje pusėje, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, jų gyventa tik nedidelėmis atskiromis salelėmis. Genetiniai duomenys rodo, kad jie turėjo nemažą įtaką vietinei to meto Narvos kultūros populiacijai.
– Ačiū už pokalbį.