Augintinių kastracija – procedūra ne privaloma, bet atsakinga
Atsakinga gyvūnų augintinių priežiūra – tai ne vien tik minimalių poreikių, tokių kaip maistas ar gydymas, užtikrinimas. Gyvūnui augintiniui būtinas dėmesys ir meilė, taip pat ir asmeninis įsipareigojimas kurti atsakingą požiūrį į visus gyvūnus.
Vienas iš būdų prisidėti – atsakingai spręsti dėl gyvūno augintinio dauginimosi. Pasirinkimas kastruoti augintinį turi būti gerai apsvarstytas, individualus ir priimtas kartu su veterinarijos gydytoju. Ne todėl, kad „taip reikia“, o todėl, kad tai – sveikatos, elgesio, gyvūno gerovės ir visuomeninės atsakomybės klausimas. Vienas pagrindinių gyvūnų gerovę Lietuvoje reglamentuojančių teisės aktų – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas – numato, kad gyvūnų augintinių savininkai (išskyrus tuos, kurie užsiima versliniu veisimu) privalo užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nesidaugintų.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pastebi, jog neplanuotas gyvūnų dauginimasis vis dar išlieka viena pagrindinių priežasčių, kodėl yra didelis beglobių gyvūnų perteklius. Kiekvienas gyvūnas, kuris nebus legaliai veisiamas, turėtų būti kastruojamas – taip išvengiama nepageidaujamų vadų, ligų ir tam tikrų elgesio problemų.
Remiantis Pasaulinės smulkių gyvūnų veterinarijos asociacijos (angl. World Small Animal Veterinary Association – WSAVA) 2024 m. gairėmis, kurias Lietuvoje pristatė Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos (LSGVGA) atstovas dr. Saulius A. Laurinavičius, kiekvienas sprendimas dėl augintinio kastracijos turi būti priimamas individualiai, pasitarus su veterinarijos gydytoju. Nėra vieno teisingo sprendimo visiems gyvūnams augintiniams – kiekvienas atvejis unikalus, todėl būtina įvertinti gyvūno rūšį, veislę, amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo sąlygas.
Kastracija nebūtinai reiškia chirurginę operaciją – šiuolaikinė veterinarija siūlo ir alternatyvius, ne chirurginius būdus, pavyzdžiui, hormoninius implantus, imunokontraceptikus ar cheminę kastraciją. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir galimų rizikų, todėl svarbu tartis su specialistu ir gyvūną įvertinti individualiai.
Nauda ir galimos rizikos:
Kastracija gali padėti išvengti tokių problemų kaip:
nepageidaujamo nėštumo,
gimdos, kiaušidžių, prostatos ligų,
hormonų sukeltų elgesio problemų,
kai kurių navikų.
Tačiau kai kuriais atvejais dėl kastracijos gali pasireikšti ir nepageidaujami reiškiniai, tokie kaip:
nutukimas,
šlapimo nelaikymas (ypač kalėms),
ortopedinės problemos,
elgesio pokyčiai, kurie nebūtinai susiję su hormonais.
Priėmus sprendimą kastruoti, pirmiausia rekomenduojama atlikti išsamų gyvūno augintinio sveikatos ir elgsenos įvertinimą.
Nebereiktų tikėti vis dar gajais mitais, pavyzdžiui, kad „gyvūnas turi turėti bent vieną vadą“ ar kad „po kastracijos jis taps tingus ir apatiškas“. Tokie teiginiai nėra pagrįsti moksliškai ir trukdo priimti teisingą sprendimą.
Svarbu pažymėti, kad jei vis dėlto nepavyksta išvengti neplanuoto dauginimosi ir augintinis atsiveda palikuonių, atsakomybė už jų priežiūrą tenka savininkui. Jis turi pasirūpinti jaunikliais, surasti jiems naujus atsakingus šeimininkus ir pats perduoti juos naujiems savininkams. Neatsakinga praktika, kai jaunikliai perduodami gyvūnų globos organizacijoms, tik didina jų krūvį ir prisideda prie gyvūnų gerovės problemų, ypač perpildytuose globos namuose.
VMVT ir LSGVGA ragina gyvūnų savininkus elgtis teisingai ir atsakingai: jei neplanuojate gyvūno veisti, pasitarkite su gydytoju dėl tinkamiausio kastracijos būdo. Tai padės užtikrinti ir jūsų augintinio gerovę, ir bendrą gyvūnų apsaugą Lietuvoje.
