Bitininkų kantrybę bando ir gamta, ir klastotojai

Šaltas pavasaris ir lietinga vasaros pradžia iš proto varo ne tik poilsiautojus, bet ir bitininkus. Pavasarinio medaus prikopinėta kaip niekada mažai, o jau ne už kalnų ir medunešio pabaiga. Kokiomis nuotaikomis gyvena bitininkai, mintimis dalinasi Kauno bitininkų draugijos pirmininkas Paulius Bernadišius.

Tendencijos panašios visoje šalyje

Kiek daugiau nei dvejus metus Kauno bitininkų draugijai vadovaujantis P. Bernadišius informuoja, kad šiuo metu bitininkai gyvena ne pačiomis geriausiomis nuotaikomis, tačiau į paniką pulti tikrai neketina. Akivaizdu, kad medaus šiemet bus prinešta mažiau nei pernai, tačiau daug kas priklausys nuo likusios vasaros.

„Pavasaris bitininkams nebuvo lengvas, nors iš pradžių viskas atrodė labai gerai. Atšilus orams bitės tarsi gavo signalą, kad gali auginti perus. Kai iš jų išsirito naujos skraiduolės, orai atvėso ir susidarė tokia situacija, kad bičių buvo daug, niekas nežydėjo, vadinasi, nebuvo ir pakankamai maisto. Prasidėjo bičių spietimas. Dėl šios priežasties pavasarinio medaus bitės prinešė kaip niekada mažai. Paprastai liepos viduryje pagrindinis medunešis baigiasi. Lieka tik pavieniai atvejai – kas dar gauna medaus iš miško, kas iš viržių ar kitų vėlyvesnių augalų“, – pasakoja P. Bernadišius.

Jo vadovaujama Kauno bitininkų draugija vienija gerokai per 120 120 narių, kurie laiko per 5,5 tūkst. bičių šeimų. Kaip ir visoje Lietuvoje, nemaža dalis bitininkų – vyresnio amžiaus. Pats draugijos pirmininkas to nesureikšmina ir vadina natūraliu procesu.

„Nemažai žmonių išėję į pensiją turi daugiau laiko, tad ieško, kuo galėtų užsiimti. Bitininkavimas tam puikiai tinka. Jie paprastai laiko 5-10 šeimų. Aišku, pasitaiko ir išimčių, tačiau įprastai didelius bičių kiekius laiko jaunesni bitininkai, nes tam reikia daugiau energijos ir jėgų“, – vardija pašnekovas.

Trūksta finansavimo

Šiuo metu Kauno bitininkų draugija gyvena įprastomis šiam laikmečiui nuotaikomis: dalinami preparatai bitėms nuo VAROE erkių, po truputį ruošiamasi tradicinei Lietuvos bitininkų šventei, kuri šiais metais pirmąjį rugpjūčio savaitgalį vyks Vilkaviškio rajone, Paežeriuose.

2023 m. tapęs šios draugijos pirmininku P. Bernadišius šiandien jau jaučiasi visiškai įsivažiavęs į naujas pareigas, nors pripažįsta, kad tam prireikė šiek tiek laiko. Vos tapęs vadovu jaunas vyras išsikėlė sau tikslą sutvarkyti organizacijos finansinę padėtį, kad ši funkcionuotų, kaip jis pats sako, į pliusą, o ne į minusą. Tą padaryti pavyko.

Pašnekovas neslepia, kad nuveikti būtų galima ir dar daugiau, tačiau tam, visų pirma, trūksta laiko. Jo einamos pareigos – visuomeninės, neapmokamos, todėl natūralu, kad vyras pirmiausia koncentruojasi į tuos dalykus, kurie padeda išgyventi tiek jam, tiek jo šeimai.

„Manau, kad mūsų draugija funkcionuoja visai neblogai. Su valdybos nariais aptariame įvairius organizacinius darbus, keletą kartų per metus visus savo narius kviečiame į susirinkimus. Juose visada dalyvauja daugiau nei pusė draugijai priklausančių bičiulių. Manau, kad tai gana neblogai. Žmonės pakankamai aktyvūs, jiems įdomu, kas naujo bitininkavimo pasaulyje. Per susirinkimus stengiamės pristatyti visas naujoves, susijusias su deklaravimu, paramomis, kintančiomis tvarkomis. Kartais kviečiamės pranešėjus, konsultantus, kurie pristato tam tikras bitininkavimo įdomybes ir naujoves“, – vardijo P. Bernadišius.

Jis teigė, kad bitininkų žinių poreikis yra daug didesnis nei galimybės. Pagrindinis stabdis – lėšų trūkumas.

„Deja, mūsų ištekliai – riboti. Jei turėtume didesnį finansavimą, mielai dažniau dalyvautume įvairiose konferencijose, mokymuose. Juk tikrai daugeliui būtų įdomu nuvykti į kokį nors inovatyvų bityną ir išgirsti praktinius patarimus. Būtų įdomu pasikviesti pranešėjų, kurie turėtų ką naudingo papasakoti. Tarkime, pabendrauti su tokiu žmogumi, kaip dr. Algirdas Amšiejus, ar kai kuriais jo kolegomis tikrai norėtų ne vienas bitininkas. Galų gale, būtų įdomu sužinoti ne tik naujausias pačios bitininkystės tendencijas, bet ir tai, kas su tuo susiję. Pavyzdžiui, midaus gamyba. Mūsų bitininkai tikrai yra žingeidūs. Labai norėtume daugiau išvykų tiek pas mūsų šalies, tiek pas užsienio bičiulius“, – kalbėjo pašnekovas.

Sektoriaus iššūkiai

Pastaruoju metu bitininkystės sektoriuje iššūkių netrūksta. Ir tai ne vien ne itin palankios orų sąlygos. Viena didžiausių bitininkų problemų – drastiškai smukusios medaus supirkimo kainos. Į Lietuvą įvežama nemažai pigaus medaus iš užsienio valstybių, tokių, kaip Kinija ar Ukraina, su kuriomis mūsų šalies bitininkai nelabai gali konkuruoti.

Skaudžiausia, anot P. Bernadišiaus, kad Lietuvos bitininkams tenka konkuruoti ir su medaus padirbinėtojais. Tai paaiškėjo visai neseniai, kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atlikusi tyrimą išsiaiškino, kad UAB „Medaus pirkliai“ į rinką patiekė ne vieną toną neautentiško medaus. Paaiškėjo, kad įmonė iš Kinijos gamintojo įsigijo apie 44 tonas neautentiško kiniško medaus ir jį maišė su ukrainietišku bei lietuvišku medumi. Atlikti tyrimai parodė, kad net 99 proc. galutinio „medaus“ produkto sudaro būtent kiniškas, su pašaliniais cukrumis. Tokia praktika šiurkščiai pažeidžia teisinį reglamentavimą, ypač kai ženklinimo etiketėse nenurodoma, kad produkte yra ne tik natūralus bičių suneštas medus, bet ir kitos medžiagos – pašaliniai cukrūs. Tai klaidina vartotojus ir kelia įtarimų dėl galimo klastojimo.

„Gal ši situacija padės vartotojams bent šiek tiek atverti akis ir suprasti, kad didžiuosiuose prekybos centruose parduodamas medus nebūtinai yra pačios geriausios kokybės. Manau, kad mūsų šalyje vis dar trūksta reklamos, skatinančios medų pirkti tiesiai iš bitininkų. Aišku, dalis žmonių taip ir daro, jie turi savo pažįstamus bitininkus, jais pasitiki. Visgi man norėtųsi, kad ir mūsų šalyje būtų įvesta tokia medaus pardavimo sistema, kaip, tarkime, Serbijoje, kurioje praėjusiais metais teko lankytis. Ten žmonės dažniausiai perka vietinės bitininkų sąjungos medų, nes jis pilstomas į specialius indelius. Visas į juos patenkantis medus prieš tai yra kruopščiai ištiriamas ir patikrinamas, todėl šie indeliai tarsi garantuoja kokybišką produkciją“, – pasakoja P. Bernadišius.

Domėjosi nuo vaikystės

Pats Kauno bitininkų draugijos pirmininkas bitininkavimu susidomėjo dar vaikystėje, nors nei vienas artimas jo giminaitis bičių nelaikė. Pirmąsias skraiduolių šeimas vyras įsigijo maždaug prieš 15 metų ir nuo to laiko didino jų skaičių. Žinių, kaip reikia bitininkauti, Paulius sėmėsi iš knygų ir interneto.

„Buvau visiškas savamokslis. Kai supratau, kad man nepakanka iš įvairių šaltinių gaunamos informacijos, vykau pas bičių motinėlių laikytojus, kitus bitininkus bei klausinėjau to, kas tuo metu atrodė įdomu ir reikalinga“, – prisiminė P. Bernadišius.

Jis teigė, kad dauguma bičiulių yra draugiški ir noriai dalinasi patirtimis bei sukaupta informacija. Gal tik vienetai bitininkų turi specifinių paslapčių, kurių aplinkiniams nenori išduoti.

„Didelės konkurencijos tarp mūsų tikrai nėra. Ji juntama nebent tarp tų bitininkų, kurie bendradarbiauja su didžiaisiais prekybos centrais. O smulkesni vis tiek turi savo klientų ratą, savo prekybos taškus, tad medų vienaip ar kitaip realizuoja. Lietuviai mėgsta medų, o jo suvartojimas daugelį metų išlieka stabilus“, – teigia Kauno bitininkų draugijos pirmininkas Paulius Bernadišius.