Dvi dienas Dūkštas įspūdingai šventė – 165-ąją sukaktį

Žmogus mėgsta būti savo gyvenimo režisieriumi. Numatyti pradžią ir pabaigą, sustatyti žmones į jiems skirtas vietas, apskaičiuoti laiką, apgalvoti žodžius, o kartais – jei tik būtų įmanoma – surepetuoti net netikėtumus. Tačiau gyvenimas retai iki galo paklūsta parašytam scenarijui. Jis turi savą ritmą, savus posūkius ir keistą gebėjimą svarbiausius dalykus sudėlioti ne taip, kaip planavome, bet taip, kaip, regis, ir turėjo nutikti. Taip sava tėkme nubangavo ir dvi dienas švęstas Dūkšto 165-asis gimtadienis.

Programa buvo sudėliota, scenarijus parašytas, atlikėjai pakviesti, o namų tema jau buvo sąmoningai pasirinkta ir įausta į šventės vedėjos Jurgitos Stalauskienės bei organizatorių kalbas. Tačiau su šventę sveikinusiais svečiais ar atlikėjais niekas iš anksto nederino nei jų žodžių, nei repertuaro. Ir čia gyvenimas parašytą scenarijų savaip pratęsė – nuo pirmųjų sveikinimų iki vakaro dainų vis sugrįždavo ta pati mintis: namai. 

Apie gimtinę, savą kraštą, sugrįžimą, artimus žmones kalbėjo sveikinusieji, apie tai, tarsi būtų susitarę, dainavo ir skirtingi atlikėjai. Tai, kas iš pradžių buvo sąmoningai pasirinkta šventės mintimi, vakaro tėkmėje netikėtai ėmė skambėti iš daugybės skirtingų lūpų ir balsų. „Čia – mūsų namai“ jau nebebuvo vien scenarijaus leitmotyvas – jį savaip patvirtino pati šventė.

O namai žmogui yra gerokai daugiau negu sienos, durys, stogas ar žymėjimas žemėlapyje. Namai – paslapčių ir gyvenimiškos išminties kupina erdvė, kurioje pirmiausia mokomės pasaulio: jo artumo ir saugumo, pasitikėjimo ir atsakomybės, gebėjimo būti ne vien sau. Čia ieškome ramybės, kai pasaulis už durų tampa per triukšmingas, čia sugrįžtame pavargę, čia šildomės ir prie krosnies ar židinio, ir prie kito žmogaus artumo.

Namai gali būti atrama, iš kurios išdrįstame išeiti į pasaulį, ir prieglobstis, į kurį norisi sugrįžti. Juose augame, klystame, mokomės atleisti, bręstame – jeigu tik leidžiame sau bręsti ne vien metais, bet ir kaip žmonės. Namai saugo ir tai, ko jau nebegalima susigrąžinti: juose lieka seniai nutilusių balsų aidas, vaikystės kvapai, šeimos istorijos, žmonių, kadaise sėdėjusių prie to paties stalo, atmintis. Iš namų vieną dieną išlydime savuosius į Amžinybę, o po kurio laiko tuose pačiuose namuose vėl pasigirsta vaiko balsas.

Taip viena karta tyliai užleidžia vietą kitai. Taip gimsta ateitis.

Ir gal todėl miesto gimtadienis nėra vien proga suskaičiuoti jo metus. Tai galimybė trumpam pažvelgti į Dūkštą kaip į bendrus namus – tuos, kuriuos paveldėjome iš buvusiųjų ir kuriuos vieną dieną paliksime ateinantiems po mūsų. 165-eri – pakankamai daug, kad būtų ką prisiminti. Pakankamai daug, kad būtų kuo didžiuotis ir dėl ko paliūdėti. Tačiau kartu tai ir ypatinga vieta sustoti ties slenksčiu. 

Pirmoji diena 

Čia – mano namai

Tarp bažnyčios ir ežero įsikūrusioje aikštėje, vienoje gražiausių Dūkšto vietų, tą vakarą rinkosi miesto žmonės, kraštiečiai ir svečiai pasitikti 165-ojo Dūkšto gimtadienio.

Šventė prasidėjo ypatingu ženklu – Dūkšto miesto vėliavą į sceną įnešė buvęs seniūnas Vytautas Kazėnas, kadaise rūpinęsis miesto heraldikos sukūrimu ir įteisinimu. 

Šventę vedusi Ignalinos rajono kultūros centro režisierė Jurgita Stalauskienė kartu su susirinkusiais leidosi į savotišką atminties kelionę – per Dūkštą, mačiusį ne vieną žmonių kartą, skirtingus laikus ir valdžias, pakilimus ir praradimus; per miestą, kuris keitėsi tiek kartų, kad šiandien jau niekas negalėtų prisiminti visų jo gyvenimų, tačiau kiekviena karta jame paliko ką nors savo.

Žmogui metų skaičius savaime dar nesuteikia brandos. Galima ilgai gyventi, sukaupti daug apdovanojimų, pareigų, titulų ar pergalių, tačiau tikroji branda prasideda ne nuo gebėjimo išvardyti savo nuopelnus. Ji prasideda tada, kai atsigręžęs sugebi pamatyti visą nueitą kelią – ir tai, kuo didžiuojiesi, ir tai, ką šiandien pasirinktum padaryti kitaip.

Miestams, regis, galioja panašūs dėsniai.

165-ojo gimtadienio proga Dūkštas sulaukė gausaus būrio svečių – kraštiečių, valstybės ir rajono valdžios atstovų, žmonių, kuriuos su šiuo miestu sieja pareigos, prisiminimai ar asmeninė gyvenimo  istorija.

Pirmasis į Dūkšto krašto žmones kreipėsi Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis, miesto sukaktį pradėjęs nuo žvilgsnio į istoriją ir priminęs, kad miestų gimimo datos ne visuomet tokios vienareikšmės, kaip norėtųsi jubiliejų rengėjams. „Tiek Ignalina, tiek Dūkštas ir Švenčionėliai yra ano laikmečio technikos šedevro – geležinkelio – vaikai. Nuo to prasidėjo Dūkšto, kaip gyvenvietės, plėtra. Nors galima pasiginčyti, nes istoriniuose šaltiniuose yra ir kitų datų. Dūkšto dvaras paminėtas 1573 m., Dūkštas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – 1737-aisiais. Kita žymi data – 1956 m. gruodžio 28-oji, kai Dūkštas buvo paskelbtas miestu“, – skirtingus istorijos atskaitos taškus vardijo meras.

O tarp tų datų tilpo beveik viskas, ką gali patirti miestas: karai ir nepritekliai, griovimas ir kūrimas, augimas ir klestėjimas. Dūkštas spėjo pabūti ir rajono centru, ir savotiška anuomet dar tik kuriamo Sniečkaus – dabartinio Visagino – krikštatėviu: būtent čia pirmiausia apsigyveno būsimojo miesto statybininkai.

„Ir dabar mes esame Dūkšte – šiandien čia esančių žmonių išpuoselėtame mieste. Todėl noriu padėkoti visiems buvusiems seniūnams, Dūkšto merei ir kiekvienam, kas kasdien prisideda bent mažu žingsneliu“, – sakė L. Ragaišis.

Į gimtadienį meras atvyko ir su dovana – Ignalinos krašto dailininko paveikslu, vaizduojančiu Dūkšto dvarą. Jį perduodamas seniūnui Antanui Šakaliui, meras kartu davė ir aiškų įpareigojimą: paveikslas turėtų kabėti viešoje vietoje, kad jį galėtų matyti ir juo grožėtis visi dūkštiečiai.

Tądien prisiminti ir tie žmonės, kurių vadovavimo metais miestas augo, keitėsi, kūrė savo veidą. Mero padėkos įteiktos buvusiai seniūnei Valei Šukelienei, seniūnės pareigas ėjusiai, o trumpą laiką ir Dūkšto mere buvusiai Daliai Štraupaitei, taip pat buvusiam seniūnui Vytautui Kazėnui.

Gimtadienis turbūt yra viena iš nedaugelio progų, kai svečių niekada nebūna per daug. O tą vakarą Dūkštas jų išties nestokojo. Šventę vedusi Jurgita Stalauskienė net šmaikštavo, kad tiek kostiumuotų vyrų vienoje Dūkšto šventėje dar nėra mačiusi.

Tarp jų – ir Lietuvos Respublikos energetikos ministras Lukas Savickas, linkėjęs Dūkšto žmonėms išsaugoti tarpusavio artumą, šilumą bei pagarbą ir savo bendryste tapti pavyzdžiu kitiems miestams. 

Tačiau ypatingą svorį turėjo sveikinimai tų, kuriems Dūkštas nėra vien vieta iš pareigos. 

Prisiminimais dalijosi Seimo nariai, Dūkšto vaikai Agnė Širinskienė ir Bronis Ropė. A. Širinskienė miestui perdavė Lietuvos valstybės vėliavą, o B. Ropė – paveikslą-kompoziciją, kurioje įamžinti svarbūs Dūkšto vaizdai. Perduodamas dovaną seniūnui A. Šakaliui, B. Ropė pridūrė ir švelniai nuskambėjusį, bet visiškai aiškų prašymą: „Gerbiamas seniūne, tikiuosi, kad dovanų neslėpsite – jos bus prieinamos ir dūkštiečiai galės jomis grožėtis.“

Tą vakarą B. Ropės dovana ir padėka atiteko žmogui, kuriam Dūkštas – beveik visas gyvenimas. Ilgametis Dūkšto mokyklos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Antanas Šimkūnas čia atėjo dar 1954-aisiais. Ir žodis atėjo šiuo atveju nėra metafora. „Pėsčias atėjau į Dūkštą 1954 m. Visą savo amžių pradirbau ir pragyvenau čia – iki pat 2024-ųjų, kol nenukritau nuo kojų. Tuomet vaikai išsivežė į Vilnių, bet širdimi vis tiek esu dūkštietis, viską atidavęs Dūkštui… Taip, visko buvo. Bet dabar džiaugiuosi matydamas tokią minią žmonių tokioje gražioje šventėje“, – kalbėjo A. Šimkūnas.

Gal tokiomis akimirkomis 165 metų skaičius ir įgauna tikrąjį mastelį. Ne dokumentuose, o žmogaus gyvenime.

1954-aisiais pėsčiomis atėjęs mokytojas, dešimtmečius čia gyvenęs ir ugdęs kitus, dabar iš Vilniaus sugrįžta į miesto gimtadienį – jau kaip gyvas Dūkšto istorijos liudininkas. Ir tuomet supranti, kad miesto istoriją sudaro ne vien metai. Ją sudaro žmonių gyvenimai, atiduoti tam pačiam kraštui.

Tačiau tą vakarą buvo švenčiama ne tik Dūkšto praeitis. Buvo švenčiamas žmogus – nuo gyvenimo pradžios iki garbaus amžiaus.

Vienu jautriausių vakaro akcentų tapo mažiausiųjų Dūkšto gyventojų pagerbimas. Į sceną pakviesti Gabija Ryžakovičiūtė, Ieva Grischkevich, Eva Neverauskaitė, Viktorija Niūklytė ir Luka Bagdona. Meras jiems įteikė Mažųjų dūkštiečių pasus ir dovanėles. Jiems miesto istorija dar beveik visa priešakyje.

O visai greta šios dar tik prasidedančios gyvenimo istorijos pagerbta 96-erių Janina Veronika Jakubauskienė. Pačiai senolei į šventę atvykti negalėjus, sveikinimą ir dovaną priėmė jos dukra Anastazija Žiliukienė.

Tarp mažiausiųjų dūkštiečių ir 96 metų žmogaus tą vakarą tilpo beveik visas žmogaus amžius. Vieni dar tik pradeda kaupti Dūkšto prisiminimus, kiti jų savyje nešasi beveik šimtmetį. Taip viena karta tyliai perduoda miestą kitai.

Ištuštėjus gausiam mero dovanų krepšiui, atėjo eilė ir kitoms padėkoms. Šventės organizatorių vardu kalbėjusios Ignalinos rajono kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė drauge su kultūrinių veiklų organizatore Dūkšto krašte Jūrate Rudokiene linkėjo, kad kultūra būtų tiltas, jungiantis kartas, šeimas ir visą Dūkšto krašto bendruomenę. O išskirtiniai padėkos žodžiai buvo skirti Dūkšto krašto dainų ansambliui, jo nariams ir vadovei Dangutei Urbonienei už ilgametę, nuoširdžią kultūrinę ir koncertinę veiklą, už meilę dainai ir svarų indėlį formuojant bei puoselėjant Dūkšto krašto kultūrinį identitetą. Jų dainos – tai ne tik muzika. Tai krašto balsas, atmintis ir gyva tradicija. Ansambliui ir jo vadovei Dangutei Urbonienei buvo linkima, kad ansamblio puoselėjama dainavimo tradicija keliautų iš kartos į kartą, o Dūkšto kraštas dar ilgus metus skambėtų dainomis.

Dūkšto seniūno Antano Šakalio vardu dešimt padėkų už dalyvavimą miesto šventėje įteikė seniūnijos atstovės Žana Majevskaja ir Oksana Uselienė.

O po sveikinimų ir padėkų atėjo laikas Dūkštui prabilti dainomis. Muzikinę vakaro dalį pradėjo tai, kas miestui sava – Dūkšto himnas, atliekamas Dūkšto krašto dainų ansamblio, vadovaujamo Dangutės Urbonienės.

Tačiau scena tą vakarą priklausė ne vien tiems, kurių muzikinis kelias skaičiuojamas dešimtmečiais. Joje skambėjo ir balsai tų, kuriems savasis kūrybinis kelias dar tik prasideda.

Devynmetė dūkštietė Agota Chadarovičiūtė, kurios mokytoja – Dūkšto krašto marti Ilona Alėjūnienė, ir trylikametis Jonas Adomavičius, ugdomas mokytojos, Dūkšto krašto dukros Vitos Pimpienės, priminė dar vieną paprastą tiesą: miestui neužtenka turėti istoriją – reikia turėti ir kam ją perduoti.

O kad šis gimtadienis atlikėjams liktų ne vien dar viena data koncertų kalendoriuje, Jūratė Rudokienė kiekvieną jų išlydėjo su ne visai simbolinio dydžio prisiminimu – milžinišku rudu meškinu.

Vėliau į sceną žengė žmogus, kurio Dūkšte ilgai pristatinėti nereikėjo – kraštietis Kazimieras Jakutis. Jo sveikinimas miestui buvo ne iš oficialiųjų. Greičiau – iš šeimos albumo, iš vaikystės atminties, iš tos vietos, kur  istorija susilieja su žmogaus gyvenimu. „Šiandien mano Dūkštui – 165. Senelis nevadino jo taip, vadino Vakzolu. Nes Dūkštas yra kitoje ežero pusėje: ten ir dvaras, menantis XV a., ir bažnyčia, kurioje meldėsi mano tėvai, seneliai ir proseneliai. O Vakzolas pradėjo kurtis nutiesus geležinkelį Peterburgas–Varšuva. Bet istorijas palikime ateičiai…“ – kalbėjo K. Jakutis ir dainomis apkabino savo Dūkštą.

Iš Didžiasalio nuostabiais balsais miestą pasveikino Valentinos Sinkevič ir Jelenos Špakovos duetas, o vakarui įsibėgėjus sceną perėmė grupė „Patruliai“.

Ir kuo daugiau tą vakarą buvo muzikos, tuo ryškiau skleidėsi tas iš anksto niekieno nesurežisuotas sutapimas: skirtingi atlikėjai vis grįždavo prie gimtinės, savos žemės, artimų žmonių ir namų motyvo. Tarsi pati muzika būtų nutarusi patvirtinti tai, nuo ko prasidėjo visas vakaras: čia – mano namai.

Kol scenoje keitėsi atlikėjai, aplink ją tekėjo savas šventės gyvenimas. Vaikai šėlo jiems skirtoje pramogų erdvėje, išalkusieji dairėsi, kuo pasistiprinti, vieni šoko, kiti susitikę šnekučiavosi – galbūt po ilgos pertraukos, o dar kiti gerokai ilgiau, negu būtų galima tikėtis per miesto gimtadienio šurmulį, užtruko prie visai kitokios Dūkšto istorijos.

Ignalinos rajono viešosios bibliotekos Dūkšto filialo bibliotekininkė Elvyra Mačiulienė Kultūros centre pristatė gausią kraštotyros medžiagą. Ir lankytojų, norinčių ją atidžiai pavartyti bei pastudijuoti, netrūko. Tai buvo dar vienas šventės matmuo. 

Vakaro kulminacija tapo virš Dūkšto nušvitęs lazerių šou – įspūdinga rėmėjų dovana 165-ąjį gimtadienį švenčiančiam miestui. Šviesos nusidriekė per vakaro dangų, atsispindėjo ežero vandenyje ir kelioms akimirkoms pažįstamą Dūkšto peizažą pavertė beveik nerealiu.

Atrodė, kad tuo vakaro režisūrą jau būtų galima ir užbaigti.

Bet gyvenimas, kaip minėjome pačioje pradžioje, mėgsta scenarijus pataisyti pats. Nors buvo sutarta, kad po lazerių šou miesto apšvietimas bus įjungtas, Dūkšto gatvės taip ir liko tamsoje. Tad po spalvingo šviesų reginio šventės dalyviams teko persikelti į gerokai natūralesnę nakties scenografiją. Kas ieškojo automobilio, kas kelio namo, o kas, susikibęs su artimu žmogumi, galėjo net įžvelgti šiame netikėtame finale šiek tiek romantikos – svarbiausia buvo nepaslysti ir saugiai pasiekti tikslą, nes rytoj laukė antroji diena – visai kitokia. 

Antroji diena

Laimės neieškokime nuodėmėse

Po pirmosios gimtadienio dienos muzikos, sveikinimų, šviesų, šokių ir iki sutemų nenutilusio šurmulio Dūkštas kitą rytą nubudo visai kitokiam susitikimui. Rugpjūčio 15-oji – Žolinė, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Tad antroji miesto gimtadienio diena prasidėjo ten, kur žodžiai tampa tylesni, o žmogus bent trumpam lieka akis į akį su savo sąžine – Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje, maldoje už Dūkšto kraštą ir jo žmones.

Melstasi už šiandien čia gyvenančius, už buvusius prieš mus ir jau išėjusius į Amžinybę, už tuos, kuriuos gyvenimas išvedė į kitus miestus, kitas šalis, gal net kitus žemynus, tačiau kurių atmintyje Dūkštas liko vieta, turinčia savo kvapą, vardus, balsus ir pažįstamą kelią namo.

Žolinės dieną kunigas Vytautas Pūkas kvietė dėkoti Švč. Mergelei Marijai už malones, gaunamas per jos užtarimą, prisiminti Mariją kaip naująją Ievą ir kartu labai žemiškai pažvelgti į patį žmogų – jo silpnumą, prieštaringumą, amžiną kovą tarp to, ką žinome esant gera, ir to, ką kartais vis tiek pasirenkame. Apaštalas Paulius yra pasakęs: noriu daryti gera, o darau pikta. Šioje trumpoje mintyje telpa labai daug žmogiškos patirties. Kiek kartų žmogus nuoširdžiai tiki savo gerais ketinimais, tačiau paskui, vedamas pykčio, ambicijos, pavydo, baimės ar paprasčiausio nenoro pripažinti klaidą, pasuka visai kita kryptimi. 

Kunigas priminė, kad gimtosios nuodėmės padariniai žmogų lydi, tačiau jie nėra patogus pasiteisinimas blogam poelgiui. Dievas žmogui davė protą ir sąžinę. Vadinasi, davė ir gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, suprasti savo veiksmų pasekmes ir pasirinkti. Tik gėris ne visada renkasi pats – kartais jam reikia valios, pastangos, net vidinės kovos su savimi.

Kunigas pasidžiaugė gražiai surengta pirmąja Dūkšto gimtadienio diena, svečių gausa, sveikinimais ir palinkėjimais, pats prie jų prisidėdamas palinkėjo dūkštiečiams Švč. Mergelės Marijos globos. Tačiau malda tą rytą apėmė kur kas daugiau nei vien jubiliejų švenčiantį miestą. Raginta melstis už mirusiuosius, kuriems čia, žemėje, tampame savotiškais užtarėjais, už taiką pasaulyje ir už vargšus nusidėjėlius.

Ir tuomet tarsi nušvitimas bažnyčios skliautais nuskambėjęs sakinys: „Laimės neieškokime nuodėmėje.“ Atrodytų, tik keli žodžiai. Bet kartais būtent trumpas sakinys žmogų pasiveja ilgesniam laikui nei ilgiausias pamokslas.

 „Laimės neieškokime nuodėmėje, bet gyvenkime pagal Dievo įsakymus ir Dievo valią. Eikime Dievo keliais, kuriuos nurodė Išganytojas Jėzus Kristus“, – kvietė kunigas.

Po tokio ryto Dūkšto gimtadienio šventė nesustojo – tik pakeitė spalvą ir tempą.

Iš bažnyčios žmonės vėl išėjo į miestą, susitiko Kultūros centre, stabtelėjo prie Jadvygos Gotovskajos ir Veros Smirnovos tapybos darbų. Formalaus parodos pristatymo nebuvo, ir gal kaip tik todėl ši erdvė gyveno savaip. Žmonės apžiūrinėjo paveikslus, šnekučiavosi su Jūrate Rudokiene, sutiktus kraštiečius traukė prisiminimai, vienas vardas primindavo kitą, viena  istorija pažadindavo seniai primirštą.

Čia pat buvo sklaidoma ir gausi kraštotyros medžiaga. Seni dokumentai, nuotraukos, užrašai turi keistą galią – vos užmeti akį, ir staiga popieriuje pamatai nebe datą, o žmogų. Atpažįsti namą, kurio seniai nebėra. Pavardę, kurią girdėdavai vaikystėje. Veidą, kurį, regis, buvai beveik pamiršęs. Ir tuomet istorija vėl tampa gyvenimu.

Netrukus prie ežero jau kilo visai kitokia banga – azarto. Į drakonų valčių varžybas stojo trys komandos. Krante netrūko sirgalių, balsų, raginimų ir tų išraiškingų veidų, kai pats sėdi sausumoje, tačiau irkluoji, regis, ne mažiau už esančius valtyje. Trys komandos, trys ambicijos, vienas finišas – ir ežeras, trumpam virtęs tikra sporto arena. Buvo įtampos, juoko, azarto, gražių vaizdų ir, žinoma, apdovanojimų.

Tačiau net ir drakonų valtys tądien netrukus turėjo užleisti dėmesį tam, kam prilygti garsumu buvo nelengva. Į Dūkštą, apsukę ratą aplink miestą ir Ažukarklinės priemiestį, atvažiavo 165 baikeriai. Motociklai, vienas po kito įriedantys į miestą, variklių gausmas, chromo ir saulės blyksniai, žmonių žvilgsniai – reginys, kuris Dūkšto 165-mečiui tiko beveik pernelyg tiksliai.

Dalis baikerių – patys Dūkšto žmonės, todėl po gausmo ir pasirodymų labai greitai grįžta tai, kas šventėje buvo svarbiausia nuo pat pirmos dienos – savumas. Rankos paspaudimai, šypsenos, pokalbiai, bičiulystė, vaišės. 

Nurimus gausmui vėl į lauko sceną žengė savi – vietinių dūkštiečių grupė „FENIKSAS“.

Net pavadinimas tą dieną atrodė labai vietoje. Feniksas – paukštis, kuris, regis, niekada galutinai nesudega. Jis pakyla iš to, kas jau atrodė virtę pelenais.

O kai atėjo Violetos Cvirkaitės ir Maksimo Bendelston eilė, ilgai raginti žmonių nebereikėjo. Skambėjo senos, gerai pažįstamos, jau beveik klasika tapusios dainos – tos, kurioms užtenka kelių pirmųjų taktų, kad žmogus prisimintų ne tik žodžius, bet kartais ir visai kitą savo gyvenimo laiką ir tampa nebe taip svarbu, kas scenoje, o kas prieš ją – dainuoja ir šoka visi.

Gal tokia ir turėtų būti miesto šventės pabaiga.

Dvi Dūkšto gimtadienio dienos buvo labai skirtingos. Gal taip ir turi atrodyti miesto gyvenimas – ne vienos spalvos, ne vieno tempo, ne vieno žmogaus parašytas. Nes ir namai nėra muziejus, kuriame visi daiktai sustatyti pagal liniuotę ir niekas nedrįsta jų paliesti. Tikruose namuose kartais garsiai juokiamasi, kartais nesutariama, kartais užtrenkiamos durys, kartais ilgai laukiama sugrįžtančio. Bet namais jie išlieka tol, kol žmogus juose dar jaučia ryšį su kitu žmogumi.