Žmogus, prisilietęs prie duonos, visada bus geresnis

Ruginė duona saugo mūsų tautos genetinę atmintį. Ne kiekvienam duotas įkvėpimas, talentas ir drąsa suprasti slėpiningąjį rugį, pajausti jo vertę. Duonos kepimas – ne pasirinkimas, o pašaukimas, kuriame visada slypi gili sąsaja su protėvių paliktais ženklais, asmeniniais prisiminimais. Turistai, keliaujantys įvairiais rajono maršrutais, beveik visada užsuka į Daugėliškio bendruomenės namus, kuriuose juos sutinka pirmininkė Indrė Gruodienė – veikli, azartiška, siekianti rezultatų, sėkmingai save išbandžiusi įvairiose veiklose. Šiandieną ant Indrės stalo – ruginės duonos kepalas, išlaisvinantis ir jungiantis žmones, kitaip įprasminantis tradicijų pažinimo meną, daug bylojantis apie ją pačią. Duonos kepimas bendruomenėje – tarsi terapija ar vos girdimas, saugantis protėvių kuždesys.

Indre, ar prisimenat kada pirmą kartą ragavote naminę duoną? Kokia buvo riekė?

Iš vaikystės akimirkų mums išlieka tai, ką pauostome, paragaujame, prie ko prisiliečiame ir ką išgirstame. Tai ir man, gal nuo kokių 7 metų yra išlikęs juodos ruginės duonos kvapas ir skonis. Mano vaikystės kaimas – Gruzdžiai (Šiaulių r.). Atsimenu, kaip baba ar senelis kepalą išvyniodavo iš baltos marškos ir pjaudavo visą riekę truputį skersai. Tada kitą riekę – iš kitos pusės, tarsi norėdami ją išlyginti. Tačiau taip ir nesigaudavo.

Įdomu buvo tai stebėti. Įdomu buvo su pirštu ragauti išrūgusią duoną: įkišdavau pirštą kuo giliau, kad kuo daugiau duonos priliptų, ištraukiu ir tarsi ledus sulaižau. Tada vėl… O baba sakydavo: „Nevalgyk, nes papai užaugs“. Bet aš tik nusišypsodavau. Dar atsimenu, kaip senelis, eidamas melžti karvės, atriekdavo storą riekę, įdėdavo ją į baltą skepetaitę ir duodavo karvei prieš melžimą. Dar mėgdavau žaisti tokį žaidimą: pakabinu iš kibiro šaukštą kiaulės taukų, storai juos užsitepu ant duonos, pasipjaustau česnako ir užberiu sudrėkusios druskos. Tada pasidedu šalia krūvą vaikiškų knygelių ir, vartydama jas, valgau. Jeigu pasibaigia duonos riekė, o knygelės dar nebaigtos, vėl tepuosi naują riekę. Jeigu pasibaigia knygelės, o dar nesuvalgyta duona, vėl iš naujo vartau knygeles. Ir taip kol prisisotinu. Dar mėgdavau ant duonos užsitepti tirštos grietinės. Dar labai laukdavau, kad baba iškeptų „varną“. Tai būdavo pagrandukas, į kurį įdėdavo šviežią vištos ar kalakutės kiaušinį su lukštu ir suteikdavo jam varnos formą. Tokią ir karštą suvalgydavome vaikai. Baba mane mokindavo, kad, kai nukrenta duona ant žemės, būtinai ją reikia pabučiuoti. Ir savo vaikus to mokiau.

Kodėl naminė duona atkeliavo į pačios gyvenimą ir įsitvirtino veiklose? Kokie pirmieji kepalėliai?

Iš vaikystės prisiminimų, ir kad tikra duona, minkyta rankomis ir kepta malkiniame pečiuje turi energijos ir yra sveika. Augindama vaikus kažkada pabandžiau duoną kepti iš nepritekliaus. Gavosi kietoka. Gilinausi į kepimo subtilybes: klausinėjau senolių ir tarsi atmintis mane vedė už rankos. O kiekvienas duonos kepimas – tarsi iššūkis – priklauso nuo išrūgimo, aplinkos temperatūros, krosnies iškūrenimo ir teigiamų emocijų. Ir dabar negalėčiau pasakyti, kad kepu tobulai, bet kas ragauja – giria.

O kaip gimė duonos kepimo mokymai,  kaip sekasi pajusti rugį naujokams? Kaip atveriami duonos slėpiniai?

Ką moka žmogus, tuo ir dalinasi. Tada ir pats tobulėja ir kitiems žinias perduoda. Daugėliškio bažnyčia vadinasi Šv. Joakimo ir Onos, o Ona yra duonos ir vasaros gėrybių ponia, kilo mintis bendruomenėje įprasminti duonos kelio tradicijas. Įrengtame Daugėliškio krašto bendruomenės muziejuje galima pamatyti ir kultuvus, ir pamalti girnomis grūdus, ir duonos krosnyje išsikepti. Čia ir vyksta edukacijos vaikams ir suaugusiems. Kiekvienas gali išsikepti duonos kepalėlį, ir netgi vadinamą „varną“, išgirsti įdomių istorijų, pasiklausyti gyvos muzikos.

Šiuo metu dalyvauju su programa „Iš žemės – ant stalo“ – Kultūros paso programoje. Tenka vesti edukacijas ir ilgalaikiams bedarbiams, ir Šeimos krizių dalyviams. Būna jautru, kai priklausomybių turintis vyriškis, susikaupęs formuoja ir puošia savo duonelę, o paklaustas, kas labiausiai įsimintina, pasako: „Jausmas, kai glosčiau duoną“. Tai ir yra svarbiausia, kad žmogus, prisilietęs prie duonos, visada bus geresnis.

Tradiciškai kartu su Daugėliškio biblioteka švenčiame Šv. Agotos dieną. Šiemet lankėsi rajono savivaldybės viešosios bibliotekos „Rudenėlio“ klubo moterys. Jos tiek įdomybių pripasakojo, ko ir aš nebuvau girdėjusi. O svarbiausia, patvirtino, kad ir mūsų kraštuose buvo kepamas pagrandukas su kiaušiniu. Pranutė Milašauskienė-Luneckaitė iš Žvengliškės k. (N. Daugėliškio sen.) prisimena, kaip mama, kepdama duoną su ajerais, o į „pagranduką“ šviežių vištos kiaušinį su lukštu įdėdavo. „O, Jėzau, kaip laukdavome mes, vaikai, kada iškeps, net karštą lauždavome, ieškodavome kiaušinio ir suvalgydavome. Būdavo džiaugsmo. Labai biednai gyvenome, patys girnomis miltus maldavome, dalį – parduodavome“, – prisiminė Pranutė.

Ar dabartinė moteris, minkanti duoną, neša buvusių kartų kodą? Atlieka savo misiją? 

Taip. Per rugio slėpinį byloja buvusių kartų gyvenimo pasaulėjauta. Ruginė duonos riekė, stiprindama žmogaus būtį, mus jungia su tolima praeitimi ir vienija. Dabartinė moteris, kepanti duoną, grąžina duoklę žemei ir visoms savo giminės moterų kartoms, minkiusioms ir kepusioms iki jos.

Kol kepama naminė ruginė duona, saugoma ir gyva mūsų genetinė atmintis.