Grūdų supirkėjų pinklės žemdirbiams

Žiemai sparčiai ritantis į pabaigą dažnas žemdirbys pradeda galvoti apie naują sezoną ir tai, kas jame laukia. Šiuo metu nesnaudžia ir grūdų supirkimo įmonės. Jos jau pradėjo ūkininkams siūlyti išankstines būsimo derliaus supirkimo sutartis. Kai kurie žemdirbiai nustebo, kad jose prie jau egzistuojančio grūdų skirstymo į klases atsirado dar du poklasiai. 

Unikali Lietuvos grūdų supirkimo sistema

Paprastai Lietuvoje grūdų supirkimas vykdomas pagal Lietuvos standartizacijos departamento parengtą ir patvirtintą LST 1524:2019 standartą.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas Aušrys Macijauskas nurodo, kad šis parametras yra labiau reikalingas supirkimo įmonėms. Tuo tarpu žvelgiant į pasaulinę rinką, tokio grūdų skirstymo nėra – egzistuoja tik maistiniai ir pašariniai grūdai. Todėl, pasak LGAA vadovo, net ir tuomet, kai supirkimo įmonės superka skirtingų klasių grūdus, galiausiai iš jų visų formuoja tokias partijas, kokių reikia pasaulinei rinkai, o joje svarbiausiu grūdų įverčiu laikomas baltymas.

Tai yra, brangiausiai vertinami tie grūdai, kurių sudėtyje yra ne mažiau 12 proc. baltymų. Ir baltymai yra tas rodiklis, kurio neįmanoma „pataisyti“. Jeigu drėgmės lygį ar saiko svorį galima koreguoti džiovinant, valant, tai baltymo kiekis yra toks, koks yra.

Visgi grūdų supirkimo įmonės, eksportuojančios grūdus į pasaulio rinkas, tūkstančius tonų talpinančius laivus pripildo tinkamais grūdais. Kaip? Grūduose esantį baltymų kiekį galima koreguoti tik maišant skirtingo baltymingumo grūdus. Tad klasių sistema supirkėjams iš esmės reikalinga tik tam, kad būtų galima atskirti aukšto baltymingumo grūdus nuo žemo, o vėliau iš jų formuoti mišinį, reikalingą supirkėjams užsienio rinkose. 

Supirkėjai manipuliuoja klasių sistema

Žinoma, grūdų skirstymas į klases žemdirbiams tampa atskaitos tašku, kiek jiems bus sumokėta. Ar tai sąžininga, kai po to tie patys grūdai yra maišomi ir tiekiami pasaulinei rinkai, taikančiai kitokius parametrus?

„Grūdų skirstymas į klases, poklasius ar skirtingų parametrų taikymas iš tiesų tik sudaro sąlygas manipuliacijoms, o išskaidydami II grūdų klasę į poklasius supirkėjai turi aiškų planą“ – įsitikinęs A. Macijauskas.

Dalis grūdų, turinčių reikiamą baltymų kiekį keliaus į konteinerius, kitus, tik šiek tiek prastesnės kokybės, reikės maišyti su aukštos kokybės grūdais.

Supirkėjai tokiu būdu nori apsidrausti, kad iš Lietuvos iškeliavęs visiškai užpildytas laivas tikrai atitiktų pasaulio rinkai reikiamą standartą. Tačiau žemdirbiams toks poklasių atsiradimas tikrai nėra naudingas ir sudaro dar daugiau sąlygų manipuliacijoms.

Žinoma, labiausiai dėl to nukenčia mažieji ūkininkai, kurie neturi galimybių sandėliuoti derlių ir jį nuėmę privalo iškart išgabenti supirkimo įmonėms. Tačiau, pasak LGAA vadovo, apie 80 proc. Lietuvos žemdirbių neturi sąlygų laikyti grūdų ir ieškoti galimybių, kaip parduoti brangiau.

Apmaudu, kai atvežus derlių į supirkimo punktą nustatoma per didelė drėgmė ir už tai numušama kaina, o išdžiovinus grūdus paaiškėja, kad jie aukščiausios kokybės. Žemdirbys tam tikra prasme lieka apgautas.

Nustatytas standartas vs. sutartys

Ar neturėtų Lietuvoje taip pat būti taikomi pasauliniai standartai? Ar bent jau visos supirkimo įmonės mūsų šalyje neturėtų laikytis vienodų taisyklių?

Lietuvos standartizacijos departamento (LSD) Grūdų, grūdų produktų, duonos, pašarų sekretorė Vilma Masalskytė nurodo, kad standartai nėra privalomi, jie taikomi savanoriškai, nepaisant to, kad LSD sudaro technikos komitetus, kuriuose dalyvauja visos suinteresuotos šalys ir šie komitetai, esant poreikiui, bendru sutarimu rengia nacionalinius standartus. Visgi specialistė patvirtino, kad daugelis šalių grūdų kokybės standartų neturi, o dirba sutarčių pagrindu.

A. Macijauskas antrina specialistei ir patvirtina, kad nepaisant Lietuvoje egzistuojančio nustatyto standarto, ūkininkai ir supirkimo įmonės dirba sudaromų sutarčių pagrindu. LGAA vadovas taip pat pastebi, kad supirkimo bendrovių rinkoje lieka vis mažiau smulkių įmonių, didesnės nuperka mažesnes ir taip rinkos dalyviai stambėja, o tuo pačiu atsiranda ir sąlygos kurti „savas taisykles“, manipuliuoti bei pasipelnyti iš ūkininkų.

(Ne)surištos žemdirbių rankos

A. Macijauskas įsitikinęs, kad geresnių sąlygų gali tikėtis ūkininkų kooperatyvai. Kuo didesnis grūdų kiekis pasiūlomas supirkėjams, tuo daugiau galimybių derėtis ir diktuoti savo sąlygas.

„Tikrai yra atvejų, kai sąlygas diktuoja pardavėjas, o ne supirkėjas. Kartais net atsisakoma sunkiai įvertinamų rodiklių (pvz., glitimo matavimo) ir liekama prie europinio standarto, – sako LGAA vadovas – Kooperatyvai turėtų drąsiau derėtis.“

Ūkininkas iš Griškabūdžio Justas Galginaitis sako sutarčių su dar papildomais dviem poklasiais nesulaukęs, tačiau mano, kad tai visiškai nereikalinga, nes jau dabar egzistuoja per daug klasių.

„Visiškai užtektų kokių trijų klasių – maistinių, pašarinių ir gal tam tikro tarpinio varianto“, – nurodo jis.

J. Galginaitis įsitikinęs, kad dar dviejų poklasių įvedimas taptų pagrindu apgaudinėti žemdirbius.

„Jau seniai raginu pradėti kalbėtis šia tema ir netgi atsisakyti šių vadinamų standartų. Galima mokėti kaip pvz., už cukrinius runkelius, tai yra, mokama ne už cukrinių runkelių kilogramus, o už tai kiek juose yra cukraus. Taigi, jeigu rinkai svarbūs grūduose esantys baltymai, vienas iš susitarimo variantų galėtų būti būtent baltymų įkainojimas“, – užbaigia A. Macijauskas.