Aivaro Valainio ūkininkavimo istorija tikrai verta plunksnos ir net kino filmo. Įgijęs biotechnologijų ir ekonomikos bakalaurus bei bankininkystės magistrą, darbavosi pasaulinio garso įmonėse, kūrė inovatyvius finansų sektoriaus produktus, net su JAV kriminaline policija ieškojęs dingusių milijonų, prieš ketverius metus gyvenimą apvertė 360 o kampu. Šiandien gimtajame Rokiškyje su šeima itin sparčiai plėtoja nuo nulio įkurtą ekologinį pieno ūkį, aktyviai įsiliejo į ūkininkų bendruomenę, tapo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos biuro klientu ir mato save augantį ūkio sektoriuje. Tiesa, finansinė patirtis ir dabar pasitarnauja – vykdydamas individualią veiklą, konsultuoja tarptautines finansines įstaigas, o gautas lėšas reinvestuoja į ūkio pažangą.

Grįžti į gimtinę paskatino kur kas žemiškesnės priežastys, nei tikriausiai pagalvojote, – planuose nebuvo kurti didelį ūkį, tik noras iš alkoholizmo liūno ištraukti mamą, jos draugą ir brolį, sukurti jiems darbo vietas, atitraukti nuo negatyvios aplinkos, padėti keistis ir leisti užsidirbti pragyvenimui. Tai pavyko, nors užtruko. Dabar ranka rankon darbuojasi: mama namuose sukasi, kadangi sveikata nebe ta, o brolis – ūkyje.

Kai pradedi nuo nulio, pradžia labai brangi

Ūkiškus darbus nudirbti Aivaras buvo priverstas išmokti dar ankstyvoje vaikystėje. Šeima laikė per dešimt galvijų. Tad teko mėšlą mėžti, karves melžti ir kitais ūkio darbais užsiimti. Jis pripažįsta, kad šios patirtys iš dalies užgrūdino ir skatino nepasiduoti, siekti geresnio gyvenimo.

Vis tik, prieš ketverius metus su trimis vaikais ir žmona Ilona iš Vilniaus grįžus į tėviškę, ne tik ūkininkauti reikėjo mokytis iš naujo – ūkį kurti nuo nulio, nes senųjų pastatų beveik neliko, bet ir patiems kurtis – namą pasistatyti, adaptuotis ir įsilieti į naują bendruomenę.

 „Kai atsikėlėme čia, su mažais vaikais įsikūrėme kemperyje. Gyvenome iki vasario, iki pat didžiųjų šalčių, kai buvo -20 oC. Su statybininkais tą vakarą dirbome iki vėlumos, kad įrengtume bent vieną kambarį, šildėmės taip vadinama dujine patranka. Tuo pačiu metu ir fermą statėmės. Beje, ji pirmiau negu namas atsirado. Pieninėje buvom dušus ir tualetą pasidarę, bet iki jų reikėdavo nueiti per visą kiemą, apie 50–60 metrų, per purvą, nes visą laiką aplink vyko statybos“, – įsikūrimo kaime pradžią prisimena Aivaras Valainis ir priduria, kad tokia patirtis gyvenimą nudažo spalvingai.

„Teko intensyviai ieškoti žemės, pirkti gyvulių. Buvo čia reikalų, – juokiasi Aivaras. – Gera atsiminti, pradėjus nuo nulio kiekvienas pasėtas hektaras ir jame bręstantis derlius suteikia džiaugsmo ir kelia prisiminimus apie nueitą sunkų kelią. Man svarbu puoselėti tai, kuo tikiu. Visa mūsų veikla susijusi su pasirinkimu gyventi ekologiškai.“

Taigi, kai daugelis atsisako pieno ūkių, Aivaras ne tik pasirinko šią kryptį, bet dar tvirtai apsisprendė ūkininkauti ekologiškai. Pasirašęs sutartį su VĮ „Ekoagros“, drąsiai imasi naujovių ir septynmyliais žingsniais eina į priekį. 

Plėtra kaip ant mielių 

Šiuo metu naujose fermose mūkia daugiau kaip 100 galvijų, o tai ne riba. Ūkis plečiamas ir modernizuojamas. Per artimiausius 2–3 metus ketinama pasiekti aukso vidurį – 500 galvijų, apie 350 melžiamų karvių. Turimus žemės plotus taip pat planuojama didinti iki 500 ha (šiuo metu yra apie 320 ha). Siekdamas geresnių veiklos rezultatų, Aivaras investuoja ir į naujausias technologijas.

„Visada dirbau su inovacijomis, naujų produktų kūrimu, idėjų formavimu, su milijonų, kartais net milijardų vertės projektais. Tad ir kurdamas ūkį, noriu padaryti daugiau, o ne stagnuoti vietoje su dešimčia karvių. Juolab, kad yra jėgų. Norisi išvystyti pelningą ūkį, sukurti verslą. Vyresniosios kartos atstovai jau nebenori investuoti į ūkius. Mano strategija yra plėstis ir užpildyti. Erdvę, susidariusią pasitraukus kitiems ūkiams. Aišku, yra skausminga, reikia daug investicijų trumpuoju laikotarpiu, bet perspektyvoje –  nauda atsiras. Žinau, kad tikrai galiu, norisi judėti pirmyn,“ – ambicijų neslepia jaunasis ūkininkas.

Vieninteliai Rokiškio rajone pasistatė melžimo robotus, įrengė automatizuotą šėrimą grūdiniais pašarais, žoliniai pašarai dalijami mechanizuotai.  Kad mažintų azoto praradimus, taršą ir kvapus, papildomai su ES parama statomas dengiamas srutų rezervuaras, elevatorius su keturiais bokštais, džiovyklomis ir valymo įrenginiais, ateityje – biodujos.

Aivaras pripažįsta, kad pastarieji metai pienininkystei nėra patys geriausi, ir įsitikinęs, kad tai tęsis dar keletą metų. Bet tuo pačiu tai sudaro vadinamas „žirkles“: Lietuva pieno produktus eksportuojanti šalis, tad perdirbėjams ateityje bus problemų, kadangi susidurs su pieno trūkumu.

Karvės fermoje vaikšto laisvai, ėda, prieina gerti, jos nejaučia streso. Ūkininkas įsitikinęs, kad laisvai laikomų galvijų amžiaus vidurkis yra ilgesnis. Šiuo metu vidutinis bandos primilžis – apie 25 l. Pasak Aivaro, saugiai ir tausojant gyvulį ekologiniame ūkyje iš vienos karvės per dieną primelžti 33 l būtų puiku. Ūkininkas įsitikinęs, kad tai tikrai bus pasiekta.

Augina kvietrugius, kviečius, kukurūzus, lubinus, grikius, žirnius, avižas. Dėl klimato kaitos ūkyje po truputį stengiamasi padidinti žieminių kultūrų plotus. Iš kelių ha šiemet žiemkenčiams atseikėta 80–90 ha. Kitąmet planuojama dar tiek pat padidinti, iki 160–180 ha, o bendras kiekis su vasarojumi turėtų siekti apie 250–280 ha.

Iš esmės visos auginamos žemės ūkio kultūros grįžta į ūkį, pvz., kaip pašarai. Parduoda ūkyje užaugintus ekologinius rapsus ir keičia į ekologines rapsų išspaudas – tai leidžia didinti pieno kokybinius rodiklius ir primilžius, atsižvelgiant į tai, kad yra daug ribojimų dėl priedų naudojimo gyvuliams. Beje, pirmus trejus metus pienas, kol ūkis sertifikuojamas, nei produkcija, nei laukai netampa ekologiški. Tuos metus pienas buvo parduodamas AB „Rokiškio sūris“ kaip įprastinis. Gavus ekologinio ūkio sertifikatą, daugiau nei metus pienas vis dar tiektas kaip anksčiau. Šiuo metu deramasi su ekologinio pieno kooperatyvu „EKO tikslas“.

Ekologija Valainių šeimynai labai svarbi. Atidžiai svarsto, kaip efektyviai panaudoti žemes, renkasi didelę augalų kaitą (7–8 kultūros), sėja tarpinius pasėlius, žemę dirba sekliai. Kur įmanoma, naudoja tik organiką – tręšia mėšlu. Stengiasi žemę dirbti kiek įmanoma minimaliau, sekliai skuta, naudoja ekologines akėčias. Nebijo eksperimentuoti. Bando įvairias technologijas ir ieško, kas laukams tinkamiausia, kaip kontroliuoti piktžoles ir kt. Testuoja skirtingų gamintojų padargus, bando tuos pačius laukus skelti į dvi dalis ir taikyti skirtingus žemės dirbimus, juos lygina ir žiūri vis į priekį – prisijungė prie Anglies kaupimo ūkininkavimo programos, kuri skatina pereiti į tausojamąja žemdirbystę, o tai ateityje atneš pajamų parduodant ūkyje sukauptus anglies dvideginio sertifikatus.

Ūkio progreso niuansai

Tenka pripažinti, kad ekologinis pienas šiandien kainos atžvilgiu nėra rentabilus, todėl, anot Aivaro, su augalininkyste tenka subsidijuoti pieno ūkį, kuris kas mėnesį „suvalgo“ maždaug po 7 tūkst. Eur tam, kad išsilaikytų „ant nulio“. Ūkininkas pasakoja, kad prieš pat pieno krizę buvo keli mėnesiai, kai ūkyje buvo pliusas. Atėjus pieno krizei, ūkis vėl generuoja minusą. Nors ir pavyko veiklą stabilizuoti, realiai iki šiol ūkis turi neigiamą veiklos rodiklį.

„Planuoju, kad kitąmet su augimo planais išlįsime į pliusą. Aišku, bus nemažai investicijų, tikiuosi, kad metų pabaigoje persiversime, žinoma, jei išsilaikys nuosaikus pieno kainų augimas“,  – prognozuoja Aivaras ir priduria, kad jeigu nebūtų kitų darbų, ūkis taip sparčiai nesiplėstų.

Jis dar vykdo individualią veiklą: konsultuoja tarptautines finansines įstaigas. „Ši veikla duoda papildomai komforto, kad ūkį galiu laikyti kaip verslą. Neimu pinigų iš ūkio tam, kad jis galėtų augti. Didžiąja dalimi dėl pajamų struktūros ir kainų, pvz., pieno ir mėsos supirkimo, ūkininkai neturi tiek komforto, jog galėtų iš ūkio pasiimti pinigų komfortiškesniam gyvenimui“,  – sako Aivaras.

Individuali veikla generuoja nemenkas pajamas per metus, o išlaidų, praktiškai, nėra. Vis tik, didelės pajamos yra apmokestintos ir per metus Aivaras turi sumokėti daugybę mokesčių. Tokia situacija, pasak ūkininko, piktina. Iš mokestinės perspektyvos, ūkininkas yra labai nuskriaustas, jei lygintume su UAB. Pavyzdžiui, nors absoliučiai visos jo pajamos reinvestuojamos į ūkį, jokios išlygos ūkininkams netaikomos, o atsakomybė didelė – atsakoma visu savo šeimos turtu. Teisinė sistema ūkio atžvilgiu nėra dėkinga. Tai turi įtakos ir ūkių skaičiaus, bendruomenių mažėjimui regionuose, o tai lemia prastesnę mažesnių miestelių ekonominę būklę.

Taisytinų dalykų Aivaras pastebi ir dėl ES paramos skyrimo. „Per 3 metus pasinaudojau tik vienintele jaunojo ūkininko įsikūrimo programos parama. Ir nusivyliau... Jeigu ūkininkas nori ženkliai plėstis, parama įpareigoja ir negali 2 metus pretenduoti į jokias kitas paramas. Tokia tvarka ženkliai sulėtino mano progresą. Žinoma, labai priklauso ir nuo to, kokį turi startinį paketą. Jei žmogus ateina paveldėjęs 10–15 ha ir jei jo tikslas augti palaipsniui per dešimtmetį, tai jaunojo ūkininko parama tikrai yra tikslinga ir naudinga. Kadangi mano tikslas buvo daug didesnis, fermos statybas teko finansuoti savo lėšomis. Būčiau pasirinkęs modernizavimo programą, finansuotų 50–60 proc. investicijų, tad ir galutinis rezultatas būtų geresnis“,  – paramos minusus vardija Aivaras ir skaičiuoja, jog į ūkį investuota apie 800 tūkst. eurų asmeninių lėšų. Jei pridėtume skolintas lėšas, tai ir per 1,5 mln. eurų susidarytų.

Aivaras viliasi, kad ateis toks laikas, kai ūkininkai kontroliuojančioms institucijoms būtų klientai, o ne nuolat tikrinami baudžiauninkai.

„Bendrauju su Rokiškio ūkininkų bendruomene, esu LŪS narys, priklausau Jaunųjų ūkininkų sąjungai, tad, jei kalbėtume apie industrijas, galiu drąsiais sakyti, kad ūkininkas – vienas iš nuoširdžiausių žmonių. Jis užgrūdintas, dažnai matęs daugiau blogo nei gero, kaip ir jo šeima. Kad žmogus per visas negandas išlaikytų ūkį daug metų, reikia paieškoti. Iš tikrųjų ūkininkai regionuose tarsi žvaigždės. Jie pozityvūs, palaiko bendruomenes, padeda, kuria darbo vietas ir pan. Labai tikiuosi, kad vėl bus skatinamas verslumas regionuose“,  – vilties nepraranda Aivaras.

Bendrystė su konsultantais

Aivaras pasakoja, kad tik pradėjęs kurti ūkį domėjosi įmonėmis, kurios suprastų ūkininkus, tvarkytų ūkio finansinę apskaitą ir teiktų platesnio spektro konsultacijas ir paslaugas. Taip atrado Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą. Jis pamena, kad gerokai prieš du dešimtmečius ir mama buvusi Konsultavimo tarnybos klientė. Taip bendrystė ir užsimezgė.

„Su Konsultavimo tarnyba aktyviai bendradarbiauju. Rokiškio r. biure tvarkoma ūkio finansinė apskaita, pildomi Augalų apsaugos žurnalai, konsultantai organizuoja įvairius kursus. Labai gerai sutariame su Birute Spundzevičiene (red. LŽŪKT Rokiškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė). Ji labai stipriai prisidėjo prie mano įsiliejimo į ūkininkų bendruomenę. Rengėme projektus, vyko susitikimai, pasidalijimo patirtimi grupės su bendraminčiais. Kas keletą mėnesių į ūkį su mobilia laboratorija atvyksta Vytas Gudaitis. Pasidarome galvijų sveikatingumo tyrimus, veršingumą nusistatome, pašarus išsitiriame. Aibę procesų, kuriems jis diriguoja. Va, netrukus, lapkritį, Vytas vėl atvažiuos, nes rulonuose bus susifermentavęs kukurūzų silosas. Tirsimės pašarus ir žiūrėsime, kokių medžiagų trūksta, kaip pasidaryti optimalų racioną“,  – ratu besisukančius darbus su konsultantais vardija Aivaras. 

Sėkmė adekvati įdėtam darbui

Sėkmė lydi ambicingai į priekį besiveržiantį Aivarą Valainį. Matyt, ji yra adekvati įdėtam darbui. Džiugu, kad jaunojo ūkininko rezultatai pastebimi ir įvertinti. Pernai jis buvo apdovanotas kaip vienas pažangiausių ūkių rajone. „Esu imlus naujovėms ir greitai mokausi ir jei darau, tai darau maksimaliai. Ambicijos ... Pastoviai aš taip“, – šypsosi Aivaras.

Dabar jau viskas gerai. Valainiai atrado savo vietą Rokiškio krašte, aktyviai įsilieja į bendruomenės gyvenimą, dalyvauja Rotary klubo veikoje. Paklausus, ar darbų pasiutpolkėje lieka laiko romantiškai pasižvalgyti po ūkanotus laukus, nedvejodamas Aivaras atsako:  „Tikrai taip. Net ir namą prie ūkio statėme pasukę nuo pagrindinio kelio, kad stebėtume ūkio pievas ir patekančią bei besileidžiančią saulę. Daug langų pasidarėme, kad gamtos grožį matytume (red. juokiasi). Mini atostogų yra, bet kad keliautume kelias savaites jau kokie 4–5 metai kaip neturėjome. Aatokiau nuo kelio yra toks pelkėtas, pušynais apaugęs ežeras, kur plaukioja gulbės. Maudymuisi jis netinka, o atgaivai po dienos darbų pats tas. Tad su šeima bene kasdieną prasieiname pro ūkio laukus ir takeliu ežero link.“

Jis prisipažįsta, kad kartais jaučiasi perdegęs, nes suderinti du skirtingus darbus tikrai nelengva, ir tikisi kitąmet pasisamdyti ūkvedį. Vis tik, kai stebi augantį ir bręstantį savo derlių, kai jį nuimi ir matai rezultatą, pasididžiavimas – begalinis. Ir tai skatina stengtis toliau rašyti nepakartojamą Valainių šeimos ūkininkavimo istoriją.