Jau pasibaigusi didžiulė žemdirbių mugė „Opolagra” verčia susimąstyti. Deja, tai nebūtinai teigiamos mintys, susijusios su būsimu derliumi. Mašinos yra gerokai per brangios, palyginti su javų ar rapsų, taip pat daugumos kitų žemės ūkio kultūrų kainomis, rašo Farmer.pl apžvalgininkas Karol Bogacz. Jis pažymi – ūkininkas turi parduoti net 100 proc. daugiau

Ta pati įranga už beveik 100 proc. didesnę kainą

Šių metų „Opolagra“, pirmaujanti žemės ūkio lauko paroda Lenkijos pietuose, jau už nugaros. Paklausus prekybininkų apie mašinų kainas, į galvą ateina dvi mintys. Pirmoji - žemės ūkio technikos kainos pakilo ir daugiau mažėti nebegali. Antroji taip pat pesimistinė: ūkininkai nebegali sau leisti pirkti technikos. Tai, žinoma, perdėta ir galbūt toli siekianti mintis, tačiau, palyginti su žemės ūkio kultūromis, žemės ūkio technika yra neproporcingai brangi. Nors mugė buvo puikiai organizuota ir tradiciškai labai populiari, ji pritraukė daug žiūrovų. Daugelis ūkininkų pirktų techniką, tačiau į piniginę tenka pažvelgti daug giliau nei prieš daugelį metų. Kai, šiaip ar taip, ūkininko prekės buvo geresnės kainos.

Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Sėjamoji (užsienio prekės ženklo) 2018 m. kainavo 24 tūkst. zlotų (apie 5500 Eurų). Ta pati įranga, pristatyta parodoje Kamień Śląski, šiemet jau vertinama 45 tūkst. zlotų (apie 9200 Eurų). Kalbant apie mechanines sėjamąsias, didelės filosofijos nėra, šioje kategorijoje technika išlieka praktiškai tokio paties lygio, kaip ir prieš kelerius metus. Išskyrus nedidelius, grynai kosmetinius pakeitimus, šioje įrangoje nėra jokių pokyčių, kurie pateisintų tokį padidėjimą. O juk kalbame apie identiškų specifikacijų įrangą. Pirkdami šią sėjamąją 2018 m., jai būtume išleidę 32 tonų kviečių ekvivalentą (esant 890 Eu už toną kainai - kainos derliaus nuėmimo metu tuomet prasidėjo nuo 800 eu, o antroje derliaus pusėje svyravo apie 900 Eurų už pašarinių kviečių toną). Jei darysime prielaidą, kad dabartinė kviečių kaina yra tokia pati kaip tada (!), paaiškės, kad už tą patį sėjamąjį reikia atiduoti 60 tonų kviečių. Taigi, esant vidutiniam 6 t/ha derlingumui, šiemet turime 10 hektarų pasėlių, o prieš šešerius metus - kiek daugiau nei 5 hektarus.

Paprasta ir maža trąšų barstomoji, prieš trejus metus kainavusi 7 000 Zlotų (apie 1600 Eurų), dabar kainuoja 12 500 Zlotų (apie 2900 Eurų). Tai reiškia, kad 2021 m. užteko nusipirkti 8,2 t kviečių. Esant dabartinei kainai, tai pačiai įrangai reikia daugiau nei 16 t.

Sąrašą būtų galima tęsti ilgai, nes toks pat nepalankus ir ilgainiui pražūtingas santykis galioja visai žemės ūkio technikai.

Visi patiria dideles išlaidas, tačiau ūkininko perkamoji galia yra maža

Rinkos, deja, ilgą laiką nepavyksta stabilizuoti. Iš esmės turime reikalų su kontroliuojama rinka. Subsidijos skatina rinką, tačiau jos taip pat didina kainas. Bet juk prieš kelerius metus taip pat buvo skiriamos subsidijos technikai įsigyti. Taigi gali būti, kad kainos ir toliau išliks tokioje nepalankioje koreliacijoje su grūdų, rapsų ar kukurūzų kainomis. Energija brangsta, vyriausybė didina minimalų darbo užmokestį, transporto išlaidos didelės. Infliacija neaplenkia nė vieno. Ir šiuo atžvilgiu tai akivaizdus argumentas, kad technika turėjo pabrangti. O atsižvelgiant į dideles gamybos sąnaudas - kaip aiškina prekybininkai - net nėra daug galimybių taikyti nuolaidas, kad neprarastum mašinos. Tačiau problema yra didesnė. Ūkininkų gamybos sąnaudos taip pat labai išaugo visose kategorijose. Ir vis dėlto mes negalime diktuoti kainų. Mes taip pat patiriame didesnių išlaidų energijai, transportui, atsarginėms dalims. Todėl ūkininko perkamoji galia yra maža. O jei ūkininkai negalės finansuoti technikos įsigijimo, pažiūrėkite, kaip plačiai išsiplės ekonominės problemos, pažymi K. Bogacz.

Juk žemės ūkio technikos pramonėje dirba tūkstančiai žmonių, daug darbuotojų yra pardavėjai, kurie, be pardavėjų, taip pat samdo aptarnavimo technikus ir visą apskaitos ir sąskaitų išrašymo personalą. Jei kainų santykis ir toliau bus toks nepalankus, problemos bus vis didesnės ir didesnės.

Žinoma, mašinos vis dar perkamos, tačiau šiuo metu, be išorinio finansavimo, jų įsigijimas yra siaubingai brangus. Tačiau ar mašinos yra tokios brangios, ar ūkininko parduodama prekė yra tokia pigi? Tikriausiai abu atsakymai yra teisingi. Kad žemės ūkio gamyba grįžtų į savo vėžes, reikia dar daug ką nuveikti. Ir tai pasakytina apie daugelį kategorijų, ne tik apie techniką. Nes nei sėklų, nei trąšų kainos neatitinka pajamų, gaunamų iš augalininkystės ar gyvulininkystės produkcijos. Geresniais metais gautos atsargos baigiasi arba jų nebėra. O skolintis neribotam laikui neįmanoma, nes kreditai, palyginti su pasėlių įkainojimu, taip pat yra labai brangūs.