Luokės bažnyčia – viena pirmųjų Žemaitijoje

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv.Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 65, 66, 67)

1675 metais vyskupo Kazimiero Paco pastatyta bažnyčia sudegė 1766 metais. Vyskupo Jono Lopacinskio iniciatyva 1774 metais pastatyta nauja, stovinti ir dabar. Ji XIX amžiuje ne kartą buvo remontuota. Toji bažnyčia būtų mažiausiai jau penktoji ar šeštoji.
Tačiau ar papildo, ar daugiau painiavos sukelia ši Algimanto Miškinio informacija: „1744 m. vyskupo Jono Lopacinskio iniciatyva Luokėje pastatyta nauja medinė bažnyčia; manyta, jog tai antroji miestelio bažnyčia, bet iš tikrųjų tai buvo trečioji. Būta nuomonių, kad 1766 m. ši bažnyčia sudegė, o iki 1774 m. pastatyta kita. Tačiau 1768 m. vizituojant Luokės bažnyčią, konstatuota, kad ji „nauja“. Tad jeigu bažnyčia per gaisrą nukentėjo, ji turėjo būti atstatyta iki 1768 m., o ne iki 1774 m.“
Jonas Lopacinskis vyskupavo 1762-1778 metais, tad negalėjo 1744 metais, kaip vyskupas, pastatyti naujos Luokės bažnyčios. 1897 metų Luokės bažnyčios inventoriuje rašoma, kad bažnyčia pastatyta 1774 metais Jono Lopacinskio pastangomis. Bažnyčią konsekravo vyskupas sufraganas Mykolas Chominskis. Adomas Butrimas klaidingai teigė, kad bažnyčią pastatė „kitas žymus Žemaičių vyskupas Mykolas Chominskis“.

1648 metų vizitacijos aktas

Lietuvos katalikų mokslo akademija dviejomis knygomis 2011 metais išleido Žemaičių vyskupystės bažnyčių vizitacijų aktų knygas: „Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai (1611-1651 m.), sudarytojas Liudas Jovaiša; „Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai“, sudarytojas Mindaugas Paknys.
Abiejose knygose yra Luokės bažnyčios vizitacijų aktai. Luokės bažnyčios 1648 metų vizitacijos akte rašoma: „Ši bažnyčia buvo pakelta į prepozitūrą ir visai neseniai, jo šviesybės ir garbingiausio dabartinio vietinio ordinaro iniciatyva, pastatyta ir pašvęsta Visagalio Dievo, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir kitų Šventųjų garbei“.
Vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia „yra medinė, ne itin sena, tačiau, ypač chore, lentų danga nėra labai gera; suolų nedaug, ir tie patys apgriuvę“.
Tabernakulis buvo įtaisytas didžiojo altoriaus dešinėje pusėje, o ne pačiame altoriuje, kurio, apie tai truputį vėliau, bažnyčioje kaip atskiro elemento nebuvo. Tabernakulis – ostijos saugojimo vieta, spintelė altoriaus viduryje. Tabernakulio viduje buvo sidabrinė, iš vidaus paauksuota taurė su dešimčia konsekruotų ostijų.
Krikštykla buvo pastatyta prie šv.Onos altoriaus, užrakinta, joje laikyti pašventinti aliejai.
Klausykla bažnyčioje dar nebuvo įrengta. Vizitacijos akte raginama tai padaryti, prašant parapijiečių pagalbos.
Iš vizitacijos akto aišku, kaip buvo vykstama pas sunkiai sergančius ligonius suteikti Paskutinio patepimo (dabar vadinamas Ligonių) sakramentą, Kunigas eidavo apsirengęs liturginiais rūbais, buvo giedama, nešamos degančios žvakės ir kryžius. Tačiau taip turėjo būti keliaujama tik pačioje Luokėje. Vykstant pas ligonius į kaimus, ritualas būdavo paprastesnis.
Vizitacijos akte primenama, kad moterų išpažinčių negalima klausyti nei prieš aušrą, nei po saulėlydžio. Akte rūpinamasi ir parapijiečių morale: „Du Dirvėnų bajorai, kurie, pasak viešos nuomonės, gyvena su sugulovėmis, bus paraginti atsitokėti; jei atsisakys, bus paskelbti ir ekskomunikuoti. Taip pat bus perspėti bajorai, kurie trukdo savo pavaldiniams lankytis bažnyčioje švenčių dienomis bei verčia juos tomis dienomis dirbti tarnybinius darbus“.
Akte priekaištaujama dėl prastos pajamų apskaitos, todėl nebuvo galima nustatyti Švč. Kristaus Kūno brolijos ir bažnyčios lėšų. Pasirodo, bažnyčios viceprepozitas surinktus pinigus skolindavo, todėl buvo įpareigotas juos kuo greičiau susigrąžinti.

1677 metų vizitacijos aktas

Plačiau bažnyčia aprašoma 1677 metų vizitacijos akte. Iš jo paaiškėja, kad 1648-1649 metų akte minima „visai neseniai“ pastatyta bažnyčia buvo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus (vyskupavo 1633-1649 metais) pastatytoji Luokės bažnyčia vietoje ankstesnės, sudegusios. O 1677 metų akte aprašoma bažnyčia pastatyta 1675 metais vyskupo Kazimiero Paco, kuris vyskupavo 1668-1695 metais. Ankstesnė bažnyčia, pastatytoji Jurgio Tiškevičiaus, „sugriuvo nuo senatvės, nors ir buvo stovėjusi ne taip jau ilgai“.
Kazimiero Paco bažnyčia buvo pastatyta ant naujų pamatų, kaip bazilika, „daug elegantiškesnės struktūros nei ankstesnės bažnyčios“.
1675 metais pastatyta Luokės bažnyčia buvo 19 uolekčių ilgio ir 7 uolekčių pločio. Uolektis – senovinis matas nuo alkūnės įlinkio iki pirštų galų ir atitiko maždaug 60-65 centimetrus. Taigi 1677 metų vizitacijos akte aprašoma vos prieš porą metų pastatyta Luokės bažnyčia buvo daugiausia maždaug 12 metrų ilgio ir vos puspenkto metro pločio. Panašu, čia esama kažkokios klaidos. Lotyniškai tekste iš tikrųjų tokie matmenys nurodomi: „Fabrica ipsa longitudinis 19, latitudinis cubitorum 7“. Arba apsirikta vizitacijos akte, arba perrašant iš jo ir tekstą rengiant knygai.
Bažnyčia buvo dedikuota tuo pačiu titulu, kaip ir ankstesnės – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Visų Šventųjų garbei.
1677 metų akte rašoma, kad vyskupas Kazimieras Pacas pastatė baziliką – trijų navų bažnyčią. Jos centrinės navos šonuose turėjo būti po vieną mažesnę navą, atskirtą kolonomis. Prieš bažnyčią turėjo būti portikas – atviras prieangis su kolonomis – panašiai toks, kaip dabartinėje Luokės kapinių koplyčioje.
Virš bažnyčios įėjimo būta choro muzikai – vargonų balkono. Kaip rašoma akte, jis buvo „elegantiškas, tinkamo dydžio, su tekinimo būdu pagamintais turėklais, dviem kolonomis iš abiejų bažnyčios pusių“. Akte minimi „vienuolika didelių, naujų, nesuskaldytų stiklo langų, keturi iš jų – dideli, apvalūs“. Viduryje bažnyčios kabojo senas Nukryžiuotasis, bet „ruošiamas naujas, elegantiškesnis“.
Akte aprašomi bažnyčios vidus ir zakristija: „Dideli suolai abiejose bažnyčios sienų pusėse link didžiojo altoriaus – du, trečias senas, prie durų – du seni suolai. Kairėje pusėje, žiūrint į didįjį altorių, yra zakristija, su dvejomis durimis – į bažnyčią ir į kapines. Į bažnyčią veda senos ąžuolinės durys, su išorėje pakabinta grandine ir spyna; į kapines – eglinės durys, uždaromos skląsčiu. Yra vienas kvadratinis stiklo langas su geležinėmis grotomis. Virš zakristijos – vieta bažnytiniams daiktams laikyti, vienas mažas langelis. Zakristijoje yra du spintų komplektai: viena – su šešiomis stalčiukų lentynėlėmis (liaudiškai vadinamos „szuflady“) – skirta arnotams sudėti, kita – skirtos staltiesėms, monstrancijai ir taurėms – su atskiromis spintelėmis.
Bažnyčios grindys dar neišklotos, ruošiamasi kloti plytomis.
Pagal 1677 metų vizitacijos aktą, bažnyčios sienos iš išorės iš visų pusių gerai padengtos obliuotomis lentomis. Stogas uždengtas molinėmis čerpėmis.
Akte rašoma, kad „Virš bažnyčios, stogo viduryje, yra elegantiškas bokštas, visas padengtas metalo lakštu. Ant jo – geležinis kryžius, su šešiais paauksuotais žalvariniais rutuliais. Stogo viršūnė, taip pat stogo kampai nusileidžia žemyn. Visur gerai pritvirtinti metalo lakštai. Ant dviejų stogo galų – paauksuoti geležiniai kryžiai, o per vidurį – paauksuoti spinduliai“.
Kadangi minimos dvi koplyčios, manytina, 1677 metų vizitacijos akte aprašyta bažnyčia buvo kryžminio plano, kaip ir dabar.
1677 metais minima „Sena varpinė, dengta gontais, joje du varpai: vienas didelis, kitas mažesnis. Iš aukų buvo surinktas žalvaris ir alavas, už kuriuos klebonas liepė išlieti naują varpą. Už tai sumokėta 60 florinų“.

Altoriai ir altarijos

Pagal 1648 metų vizitacijos aktą, Luokės bažnyčioje didžiojo altoriaus, kaip atskiro elemento, nebuvo. Altoriaus kontūras buvo nupieštas ant sienos kartu su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslu. Kadangi altorius buvo vien nupieštas, tabernakulis įtaisytas dešinėje jo pusėje.
Prie didžiojo altoriaus veikė klestinti Švenčiausiojo Kristaus kūno brolija. Kitais dviem altoriais rūpinosi Jonas Nevardauskis. Vienam šių altorių Jodavičius paskyrė fundaciją iš penkių valstiečių ūkių. Mindaugas Paknys straipsnyje „Žemaitijos regiono katalikų bažnyčios XV-XVIII a.“ rašė, kad 1496 metų lapkričio 10 dieną Mikalojus Jodavičius (Jodowicz) su žmona fundavo Luokės bažnyčios altariją.
Lenkų istoriko Gžegožo Blaščyko veikale „Žemaičių bajorų herybas“ rašoma, kad Mikalojus Jodavičius užrašė dešimtinę iš penkių savo dvarų: Dirvėnų, Žemelėnų, Girkantų, Šilėnų ir Biengak (?). Pirmosios keturios vietovės lokalizuojamos ir dabar, o kas buvo „Biengak“, neaišku.

(Bus daugiau)